Pagrindinės įžvalgos
Veikite, kol savivertė dar neatėjo, ir leiskite įgūdžiams užsitarnauti jausmą
Pasitikėjimas turi dvi reikšmes. Jis gali reikšti jausmą, kad esi tikras, arba gali reikšti pakankamą pasitikėjimą savimi, kad imtumeisi veiksmų. Pagrindinė knygos mintis ta, kad antrasis pasitikėjimo tipas ateina pirmas. Laukimas, kol pasijusite ramūs ir užtikrinti, prieš imantis ko nors svarbaus, gali sustabdyti gyvenimą, nes sudėtingos situacijos natūraliai kelia netikrumą ir baimę. Veikti nereiškia apsimesti bebaimiu. Tai reiškia pasikliauti savimi darant tai, kas svarbu, kol protas ir kūnas reaguoja taip, kaip reaguoja.
Mandela tai padarė matomą. Nelsonas Mandela pasakojo jautęs baimę kovodamas prieš apartheidą ir kalėdamas daugelį metų. Jam nereikėjo panaikinti baimės, kad veiktų ryžtingai. Jo pavyzdys atspindi knygos skirtį: pasitikėjimas yra ne nuotaika, kurią reikia įgyti prieš veikiant, o veikimo būdas, kurį praktika gali sustiprinti.
Šis skirtumas perkelia pasitikėjimą iš privačios pojūčio srities į gebėjimą, kurį galima stebėti ir lavinti. Jis taip pat dera su pagrindiniu įgūdžių įgijimo principu: pakartotiniai bandymai sukuria kompetencijos įrodymų, o laukimas tikrumo nesukuria jokių naujų įrodymų. Šis požiūris ypač naudingas ten, kur rezultatų garantuoti neįmanoma, pavyzdžiui, per pokalbius dėl darbo, kūrybinį darbą ar sunkius pokalbius. Jo nereikėtų painioti su reikalavimu ignoruoti pavojų ar peržengti kiekvieną ribą. Pasitikėjimas savimi apima ir realistišką rizikos, išteklių bei laiko įvertinimą.
Vertybes naudokite kaip kompasą, o tikslus kaip kelio taškus jo kryptimi
Vertybės apibūdina, kaip veikti. Knyga apibrėžia vertybes kaip nuolatinio elgesio savybes, pavyzdžiui, sąžiningumą, rūpestingumą ar atkaklumą. Tikslai yra užbaigiami rezultatai, pavyzdžiui, kvalifikacijos įgijimas ar verslo atidarymas. Tikslas gali užtrukti mėnesius ar metus, o vertybė gali nukreipti tai, ką žmogus daro šiandien, net jei tikslas dar nepasiekiamas.
Šis skirtumas keičia sėkmės matą. Varžybų laimėjimas yra tikslas; sąžiningas ir visa širdimi žaidimas yra vertybės. Martinas Lutheris Kingas jaunesnysis siekė lygių teisių – tikslo, kurio visiškai neišvydo, o jo veiksmai įkūnijo vertybes, kurias jis gynė. Vertybės gali suteikti kryptį ir pasitenkinimą pakeliui, užuot darydamos pilnatvę visiškai priklausomą nuo finišo linijos pasiekimo.
Kompaso metafora padeda atskirti kryptį nuo ppasiekimo. Ji taip pat apsaugo nuo pažįstamos tikslų kėlimo problemos: rezultatai dažnai iš dalies priklauso nuo kitų žmonių, institucijų ar sėkmės, o elgesį vis dar galima pasirinkti tiesiogiau. Šis skirtumas nėra argumentas prieš ambicingus tikslus. Tikslai sutelkia pastangas ir daro pažangą matomą; vertybės išlaiko pastangų prasmę, kai pažanga lėta. Naudingas patikrinimas yra, ar pasirinktas tikslas tikrai išreiškia norimą gyvenimo būdą, o ne daugiausia tarnauja kaip statuso ženklelis ar vertės įrodymas.
Savo abejones vertinkite kaip proto triukšmą, o ne kaip įsakymą, kuriam privalote paklusti
Mintys nėra įsakymai. Knyga aprašo mintis kaip žodžius ir vaizdus, kuriuos kuria protas, greitai numatantis pavojų, kritikuojantis ir įsivaizduojantis nesėkmę. Mintis gali daryti įtaką elgesiui jo nenurodydama. Kai žmogus susilieja su mintimi, jis laiko ją faktu, kuris turi valdyti jo kitą žingsnį. Atsiskyrimas (defuzija) reiškia sukurti pakankamą atstumą, kad pastebėtum mintį, nereikėtų su ja kovoti ar jai paklusti.
Pabandykite pakeisti požiūrį. Žmogus, įstrigęs minties „aš to negaliu“, gali tyliai pavadinti ją mintimi, ją sudainuoti arba įsivaizduoti kaip radijo transliaciją. Esmė ne įrodyti, kad mintis klaidinga, ar priversti ją išnykti, o sumažinti jos gniaužtus. Harrisas taip pat cituoja 2009 m. tyrimą, kuriame pakartotinis teigiamų savęs teiginių kartojimas kai kuriems mažos savivertės dalyviams pablogino savijautą.
Tai praktiška metakognicijos forma: mintį atpažinti kaip proto įvykį, o ne painioti ją su pačia tikrove. Toks atstumas gali išsaugoti dėmesį veiksmui nereikalaujant iš žmogaus pirmiausia laimėti vidinį ginčą. Taip pat svarbu neperkelti atsiskyrimo į atmetimą. Mintis gali turėti naudingos informacijos, pavyzdžiui, apie tikrą įgūdžių spragą ar realų saugumo rūpestį. Svarbu klausti, ar jos laikymas neginčijamu įsakymu padeda žmogui veiksmingai reaguoti.
Palikite vietos baimei, o tada nukreipkite jos energiją į užduotį
Baimė yra normali reakcija. Knyga sieja baimę su automatišku kūno pasirengimu grėsmei: greitesniu širdies plakimu, raumenų įtampa ir padidėjusiu budrumu. Šios reakcijos gali pasireikšti, kai žmogus palieka pažįstamą teritoriją, net jei iššūkis vertingas. Plėtra – tai praktika leisti nemaloniems kūno pojūčiams būti, nebandant jų slopinti ar bėgti nuo jų.
NAME pateikia trumpą seką. Pastebėkite pojūčius, pripažinkite juos, sukurkite aplink juos erdvės ir išplėskite sąmoningumą, kad apimtų aplinką ir užduotį. Sarah, šokėja, taikė šį metodą per perklausas. Pirmose penkiose jos neatrinko, bet ji toliau praktikavosi ir dalyvavo perklausose, o šeštoje gavo antraplanį vaidmenį. Baimė liko patirties dalimi; ji nebegalėjo spręsti, ar Sarah pasirodys.
Priėmimas gali sumažinti papildomą kovą, kurią sukuria baimės vertinimas kaip nepriimtinos. Tai taip pat siejasi su ekspozicija grįstu mokymusi, kai artėjimas prie baimės keliančios situacijos gali atnaujinti lūkesčius veiksmingiau nei vengimas. Svarbiausia yra laipsniškas, tikslingas įsitraukimas, o ne žmogaus užgožimas ar kiekvieno aliarmo laikymas nekenksmingu. Baimė kartais perteikia svarbią informaciją apie pavojų, nuovargį ar nepakankamą pasirengimą. Palikus vietos jausmui, atsiranda erdvės tą informaciją įvertinti, o tada pasirinkti proporcingą atsaką.
Nukreipkite dėmesį į užduotį, o ne į savo komentarus apie atlikimą
Dėmesys veikia atlikimą. Įsitraukimas reiškia pastebėti dabarties akimirką ir susitelkti į tai, ko reikia užduočiai. Žaidžiant tenisą tai gali reikšti sekti kamuoliuką, o ne peržiūrėti kiekvieną judesį. Pokalbyje tai reiškia klausytis kito žmogaus, o ne stebėti, ar atrodai įdomus. Mintys ir jausmai vis dar gali būti, bet jiems nebūtina užimti viso dėmesio lauko.
Atlikimo nerimas nėra visa istorija. Harrisas cituoja tyrimus apie egzaminus, sportą ir seksualinį atlikimą, rodančius, kad į užduotį nukreiptas dėmesys gali būti svarbesnis už nerimo intensyvumą. Jis aprašo srautą (flow), arba visišką pasinėrimą į veiklą, kaip labiau tikėtiną, kai įgūdžių pakanka ir dėmesys įsitraukęs. Bandymas priversti srauto būseną pats gali tapti dar vienu blaškymu; tiesioginis tikslas – grąžinti dėmesį į užduotį.
Šis įžvalga atitinka ribotą dėmesio talpą: savistaba konkuruoja su suvokimu ir sprendimais, kurių gali reikėti užduočiai. Ji ypač vertinga atlikimo situacijose, kur protas gali paversti veiklą nuolatiniu savęs vertinimu. Tačiau yra naudingas skirtumas tarp atlikimo ir mokymosi. Praktikos metu sąmoninga technikos refleksija gali pagerinti atlikimą; greitai besiklostančios užduoties metu per didelė analizė gali jį sutrikdyti. Dėmesys turi tikti akimirkai, o ne sekti bendra taisykle ignoruoti mintis.
Rinkitės augimo diskomfortą, o ne trumpą palengvėjimą, kuris sumažina gyvenimą
Vengimas iškeičia rytojų į palengvėjimą dabar. Patirtinis vengimas yra pastanga pabėgti nuo nepageidaujamų minčių ir jausmų arba juos kontroliuoti. Tai suprantama: atšaukus perklausą ar atidėjus sunkų pokalbį, nerimas akimirkai gali sumažėti. Bet jei vengimas tampa įprastu atsaku, jis gali apriboti patirtį ir padaryti bijomą situaciją dar grėsmingesnę.
Sebo modelis parodo kainą. Po įtempto laikotarpio taksi vairuotojas susidūrė su seksualinio atlikimo sunkumais ir ėmė nerimauti, kad tai pasikartos. Jis vengė intymumo su žmona, kas trumpam pašalino tiesioginį spaudimą, bet galiausiai pagilino jo baimę ir apkrovė santykius. Knygos alternatyva – ne vertinti tam tikro rezultato, o palikti vietos diskomfortui ir imtis mažų veiksmų, vadovaujantis tuo, kas svarbu, pavyzdžiui, po žingsnį atkurti artumą.
Trumpalaikis palengvėjimas yra galingas sutvirtintojas: kai vengimas greitai sumažina kančią, smegenys gali išmokti jį kartoti, net jei ilgalaikės pasekmės brangios. Tai padeda paaiškinti, kodėl vien įžvalga gali nepakeisti modelio. Šis požiūris stipriausias, kai derina priėmimą su kruopščiai pasirinktais veiksmais, o ne laiko kiekvieną pasitraukimą nesėkme. Poilsis, ribos ir atidėjimas gali būti išmintingi atsakai. Svarbu, ar pasirinkimas saugo apgalvotą vertybę, ar daugiausia tarnauja pabėgti nuo jausmo, kurį būtų galima saugiai ištverti.
Įsipareigokite vertingai praktikai, nelaukdami, kol ateis motyvacija
Motyvacija yra troškimas, o ne stebuklingas jungiklis. Harrisas teigia, kad žmonės, sakantys neturintys motyvacijos, dažnai turi konkuruojančių motyvacijų: jie nori prasmingo rezultato, bet taip pat nori tiesioginio komforto. Nate'as, futbolininkas, norėjo treniruotis, bet po darbo vis rinkosi sofą ir televizorių. Jo noras išvengti pastangų akimirkai buvo stipresnis už norą išlaikyti formą ir padėti savo komandai.
Įsipareigojimas pakeičia klausimą. Užuot laukęs, kol pasijus energingas ar įkvėptas, žmogus gali paklausti, ar yra pasirengęs atlikti vertybėmis grįstą veiksmą pavargęs, susirūpinęs ar nenorintis. Knygos taisyklė yra ta, kad įsipareigotas veiksmas gali pirmauti prieš motyvacijos jausmą; teigiama nuotaika gali sekti, bet nėra garantuota. Tikslas – ne panaikinti nenorą, o nustoti jį laikyti veto.
Šis perrėminimas primena elgesio aktyvavimą – terapinį požiūrį, kuris suplanuoja prasmingą veiklą, o ne laukia, kol pirmiausia pagerės nuotaika. Veiksmas gali sukurti struktūrą ir apdovanojimo galimybes, nors nesuteikia entuziazmo ir nepadaro kiekvienos užduoties tvaria. Įsipareigojimas naudingiausias, kai derinamas su realistišku krūviu ir leidimu pailsėti. Priešingu atveju jis gali iškrypti į nuolatinį savęs spaudimą. Svarbus skirtumas tarp veikimo nepaisant įprasto nenoro ir signalų, reikalaujančių poilsio, paramos ar pakeisto plano, ignoravimo.
Po nesėkmės savęs baudimą pakeiskite trenerio apžvalga
Nesėkmė skaudina, bet ji gali informuoti. Michaelas Jordanas pasakojo, kad nepataikė tūkstančių metimų ir daugybės progų išspręsti rungtynių baigtį. Knyga naudoja jo pavyzdį parodyti, kad klaidos yra įgūdžių vystymosi dalis, o ne įrodymas, kad žmogus yra nesėkmė. Savęs priėmimas reiškia atsisakyti bendrų etikečių apie save, o ne apsimesti, kad rezultatas buvo geras, ar atsisakyti atsakomybės.
Apžvalga be mušimo. Po nesėkmės knyga rekomenduoja atsikabinti nuo griežto vidinio balso, palikti vietos nusivylimui ir elgtis su savimi maloniai. Tada nustatyti, kas veikė, kas ne ir ką būtų galima keisti kitą kartą. Galiausiai vėl susisiekti su vertybe ir žengti naudingą kitą žingsnį. Šis požiūris išsaugo atskaitomybę ir išvengia demoralizuojančio įpročio paversti konkrečią klaidą nuosprendžiu visam savo charakteriui.
Trenerio metafora atspindi produktyvią pusiausvyrą: tikslus grįžtamasis ryšys svarbus, bet pažeminimas nėra tas pats, kas griežtumas. Tyrimai apie atjautą sau iš esmės palaiko idėją, kad malonus atsakas į klaidas nebūtinai silpnina standartus; jis gali padaryti refleksiją mažiau grėsmingą. Skirtumas tarp elgesio ir tapatybės yra esminis, nes konkrečius veiksmus galima pakeisti, o bendros etiketės dažniausiai kviečia gynybiškumą ar nusiraminimą. Tačiau atjauta neturėtų ištrinti pasekmių. Žalos atitaisymas, atsiprašymas ar rizikingo elgesio keitimas gali būti labiausiai vertybes atitinkančio atsako dalis.
Lavinkite trūkstamą įgūdį, tada išbandykite, peržiūrėkite ir koreguokite
Pasitikėjimas auga per praktiką. Pasitikėjimo ciklas apibūdina besikartojantį procesą: praktikuoti įgūdį, panaudoti jį realioje situacijoje, įvertinti rezultatą ir modifikuoti požiūrį. Kas nori gerai kalbėti, tam reikia ir repeticijos, ir kalbėjimo auditorijai patirties. Realios situacijos vengimas gali užkirsti kelią naudingam grįžtamajam ryšiui, o praktika be peržiūros gali išsaugoti klaidas.
Patirtis gali paaštrinti suvokimą. Paleontologas Neilas Shubinas iš pradžių matė tik uolas, ieškodamas dykumoje mažų fosilijų. Po savaičių ieškojimo šalia patyrusio kolegos jis išmoko pastebėti detales, skiriančias kaulą nuo akmens. Tai, kas atrodė nematoma, tapo atpažįstama per praktiką. Knyga taip pat rekomenduoja sąžiningą grįžtamąjį ryšį iš kompetentingų, patikimų žmonių, ypač kai abejonė savimi daro asmeninį vertinimą nepatikimą.
Ciklas primena iteracinį mokymąsi nuo muzikos iki inžinerijos: bandymai generuoja informaciją, o peržiūra paverčia informaciją geresniu atlikimu. Shubino istorija prideda suvokimo dimensiją, nes praktika keičia ne tik tai, ką žmogus gali padaryti, bet ir ką gali pastebėti. Vis dėlto vien kartojimo nepakanka. Prastai suplanuota praktika gali įtvirtinti klaidas, todėl svarbūs grįžtamasis ryšys ir aiškūs standartai. Sudėtingiems ar saugumui kritiniams įgūdžiams kvalifikuotas mokymas yra patikimesnis nei vien savęs vertinimas.
Kai tikslas jus užgožia, iškeiskite viršūnę į kitą atramos tašką
Didelį tikslą galima suskaidyti. Knygos FEAR modelis padeda diagnozuoti, kodėl žmogus įstrigęs: susipynimas su mintimis, tikslai, viršijantys turimus išteklius, nenoras patirti diskomfortą arba atstumas nuo asmeninių vertybių. Jo DARE atsakas – sukurti atstumą nuo nenaudingų minčių, priimti diskomfortą, padaryti tikslus realistiškus ir vėl susisiekti su vertybėmis.
Joe Simpsonas išgyveno susiaurindamas užduotį. Perui Andų kalnuose susilaužęs koją, jis per tris dienas šliaužė ir šokinėjo maždaug šešias mylias iki bazinės stovyklos. Visas atstumas atrodė slegiantis, todėl jis susitelkė į artimesnius orientyrus ir įveikiamus veiksmus. Jo istorija nėra receptas ignoruoti ribas. Ji parodo, kaip tolimas siekis gali tapti įgyvendinamas, kai paverčiamas kitu žingsniu, o tokios vertybės kaip atkaklumas ir savisauga suteikia kryptį.
Bauginančio tikslo skaidymas į artimesnius etapus sumažina planavimo naštą ir palengvina pažangos suvokimą. FEAR ir DARE užuominos taip pat sujungia kognityvines, emocines, praktines ir motyvacines kliūtis, o ne daro prielaidą, kad kiekvienas sustojimas turi vieną priežastį. Jų naudingumas priklauso nuo tikslo peržiūrėjimo, kai pasikeičia aplinkybės. Kasdieniame gyvenime atkaklumas ne visada yra išmintingiausias pasirinkimas: neįmanomą ar žalingą tikslą gali tekti pakeisti. Vertybės gali išlikti nepakitusios, net kai tikslas keičiasi.
Analizė
Reikšmingiausias knygos žingsnis yra apibrėžimo keitimas: pasitikėjimas perkeliamas iš jausmo, kurį reikia įgyti, į pasitikėjimo veiksmą, atliekamą netikrumo sąlygomis. Šis apvertimas pertvarko vėliau pateikiamus patarimus. Minčių nereikia nugalėti, baimės nereikia pašalinti, o motyvacija neprivalo ateiti prieš veiksmą. Vietoj to dėmesys, priėmimas, vertybės ir praktika išplečia galimų atsakų spektrą. Istorijos suteikia modeliui emocinę jėgą: Mandelos susivaldymas, Sarah pakartotinės perklausos ir Joe Simpsono žingsnis po žingsnio šliaužimas paverčia psichologines idėjas matomu elgesiu.
Stipriausias indėlis yra skirtumas tarp vidinės patirties ir pasirinkto veiksmo. Jis išvengia neįmanomo reikalavimo, kad žmonės kontroliuotų kiekvieną mintį ar jausmą prieš dalyvaudami gyvenime. Jo vertybių aprašymas taip pat ribo rezultatų tironiją: žmogus gali gyventi prasmingai, nors tikslas ir lieka neužbaigtas. Šios idėjos ypač naudingos ten, kur netikrumo išvengti neįmanoma, o vengimas siūlo tiesioginį palengvėjimą už ilgalaikę kainą. Modelį taip pat reikia atidžiai aiškinti. Priėmimas nėra pasyvus ištvermė, o atkaklumas nėra automatiškai dorybė. Kai kuris diskomfortas signalizuoja pavojų, išsekusius išteklius ar tikslą, kurį reikėtų peržiūrėti. Knyga pripažįsta, kad tikslai gali būti nerealistiški ir kad sveikatą bei santykius reikia saugoti, bet įsimintinos ekstremalios ištvermės istorijos vis tiek gali būti neteisingai suprastos kaip nurodymai tęsti bet kuria kaina. Tinkamas taikymas derina pasirengimą su praktišku sprendimu, įgūdžių ugdymu ir išoriniu grįžtamuoju ryšiu.
Knyga įtikinamai argumentuoja dėl dėmesio ir praktikos, tačiau jos pavyzdžiai nėra įrodymas, kad kiekviena technika vienodai gerai veikia kiekvienam žmogui. Atsiskyrimo pratimai gali atrodyti dirbtiniai, o vertybių išsiaiškinimas gali būti sunkus žmonėms, susiduriantiems su didelėmis suvaržymų ar ūmių psichikos sveikatos poreikių. Jų vertę geriausia išbandyti kontekste, prireikus su parama. Vertinamas kaip lankstus įrankių rinkinys, o ne universalus vaistas, modelis siūlo aiškų tikslą: veikti pasirinkta kryptimi, mokytis iš to, kas nutinka, ir grįžti po neišvengiamų nukrypimų.
Atsiliepimų santrauka
Knyga „The Confidence Gap“ sulaukia daugiausia teigiamų atsiliepimų už praktišką požiūrį į pasitikėjimo savimi ugdymą, naudojant Susitaikymo ir įsipareigojimo terapiją (ACT). Skaitytojai vertina knygos dėmesį neigiamų minčių ir emocijų priėmimui drauge su veiksmais, atitinkančiais asmenines vertybes. Daugelis mano, kad pateikiami metodai padeda įveikti baimę ir abejones savimi. Kai kurie kritikuoja knygą dėl pasikartojimų ar pernelyg supaprastinto pateikimo. Apskritai recenzentai rekomenduoja ją tiems, kurie kenčia nuo pasitikėjimo savimi stokos, giria lengvai skaitomą stilių ir veiksmingus patarimus.
Žmonės taip pat skaitė
Žodynas
Pasitikėjimo plyšys
Laukimas, kol atsiras pasitikėjimasAklavietė, atsirandanti tikint, kad veikti galima tik tada, kai ateis pasitikėjimas savimi, ramybė ar tikrumas. Žmogus, patekęs į šį plyšį, atideda prasmingą elgesį, bandydamas pirmiausia pakeisti savo vidinį jausmą. Knygos siūloma alternatyva yra veikti pagal vertybes net tada, kai neapibrėžtumas išlieka, leidžiant įgūdžiams ir patirčiai vystytis.
ACT
Sąmoningi, vertybėmis grįsti veiksmaiSusitaikymo ir įsipareigojimo treniruotė (angl. Acceptance and Commitment Training), klinikinėje aplinkoje vadinama Susitaikymo ir įsipareigojimo terapija, yra psichologinis metodas, kuriuo grindžiama knyga. Jis ugdo sąmoningumo įgūdžius, padeda išsiaiškinti asmenines vertybes ir skatina įsipareigojusį veikimą. Jo tikslas nėra pašalinti sunkias mintis ir jausmus, o padėti žmonėms veikti efektyviai, nors šios patirtys ir yra šalia.
Psichologinis lankstumas
Prisitaikantis, vertybėmis grįstas elgesysGebėjimas veiksmingai reaguoti į esamą situaciją, veikiant pagal savo vertybes. Jis jungia dėmesingumą ir sąmoningumą, atvirumą mintims bei jausmams ir įsipareigojusį veikimą. Psichologinis lankstumas leidžia keisti elgesį, kai keičiasi aplinkybės, nelaikant emocinio komforto būtina prasmingo veiksmo sąlyga.
Defuzija
Atstumas nuo minčiųSąmoningumo įgūdis, leidžiantis mintis suvokti kaip žodžius, vaizdus ar psichinius įvykius, o ne kaip neginčijamus faktus ar įsakymus. Defuzijai nereikia ginčytis su mintimis, jų slopinti ar versti išnykti. Ji sukuria erdvę pasirinkti, ar mintis yra naudinga, ir veikti, nesiduodant automatiškai jos valdomam.
Plėtimas
Vietos jausmams darymasSąmoningumo įgūdis, padedantis atsiverti nemaloniems jausmams ir kūno pojūčiams, užuot kovojus, kad jie išnyktų, ar jų vengus. Žmogus pastebi jausmą, jį pripažįsta, sukuria erdvės aplink jį ir praplečia savo dėmesį, kad jis apimtų ir aplinkinį pasaulį. Tikslas yra padėti veikti veiksmingai, o ne garantuoti palengvėjimą.
Įsitraukimas
Dėmesys užduočiai šią akimirkąGebėjimas būti psichologiškai čia ir dabar bei aktyviai dalyvauti tame, kas vyksta. Įsitraukimas apima lankstų dėmesį užduočiai, aplinkai, kūnui ir kitiems žmonėms. Jis padeda mokytis, siekti geresnių rezultatų ir mėgautis veikla, nukreipdamas dėmesį nuo nenaudingo vidinio komentavimo link informacijos, svarbios veiklai.
Patirties vengimas
Nepageidaujamos patirties vengimasPasikartojančios pastangos išvengti, kontroliuoti ar atsikratyti nepageidaujamų minčių, jausmų, prisiminimų ar kūno pojūčių. Šios pastangos gali trumpam suteikti palengvėjimą, tačiau tapusios įpročiu gali varžyti elgesį ir trukdyti siekti svarbių tikslų. Alternatyva yra pasirengimas patirti diskomfortą, renkantis svarbius veiksmus.
Veiksmingumas
Ar tai padeda?Praktinis būdas įvertinti mintį, strategiją ar elgesį, klausiant, ar tai padeda kurti turtingesnį, pilnesnį, prasmingesnį gyvenimą. Veiksmingumui vertinti nereikia spręsti, ar mintis teisinga, ar klaidinga. Klausiama, kas nutinka, kai leidžiame šiai minčiai ar strategijai vadovauti mūsų veiksmams.
Pasitikėjimo ciklas
Įgūdžių praktika ir tobulinimasPasikartojantis mokymosi procesas, ugdantis gebėjimus ir pasitikėjimą: praktikuoti reikiamą įgūdį, taikyti jį realiose situacijose, įvertinti, kas įvyko, ir koreguoti požiūrį. Jis jungia tikslingą pasirengimą su patirtimi realiame gyvenime ir nesmerkiančia apžvalga. Kartojant ciklą gerėja rezultatai ir atsiranda augančios kompetencijos įrodymų.
NAME
Jausmų priėmimo sekaAkronimas, sudarytas iš žodžių Notice (pastebėti), Acknowledge (pripažinti), Make space (sukurti erdvę) ir Expand awareness (išplėsti sąmoningumą). Jis veda žmogų per atsakymą į sunkų jausmą: stebėti jo kūno pojūčius, pripažinti, kad jis yra, palikti jam vietos ir vėl susisiekti su kūnu bei aplinka. Tikslas yra įgalinti veikti pagal vertybes, o ne jėga stumti jausmą šalin.
FEAR
Užstrigimo diagnostikaAkronimas, sudarytas iš žodžių Fusion (suliejimas su mintimis), Excessive goals (pernelyg dideli tikslai), Avoidance of discomfort (diskomforto vengimas) ir Remoteness from values (nutolimas nuo vertybių). Jis sutvarko keturias dažniausias priežastis, kodėl žmonės užstringa: tampa minčių valdomi, renkasi tikslus, viršijančius turimus išteklius, vengia sunkių jausmų arba pameta iš akių tai, kas svarbu. Ši sistema naudojama kliūčiai atpažinti, o ne žmogui įvardyti.
DARE
Atsakas į užstrigimąAkronimas, sudarytas iš žodžių Defusion (defuzija), Acceptance of discomfort (diskomforto priėmimas), Realistic goals (realistiški tikslai) ir Embracing values (vertybių įsisavinimas). Jis siūlo atitinkamus atsakus į kliūtis, nustatytas pagal FEAR: atsitraukti nuo nenaudingų minčių, leisti diskomfortui būti, tinkamai pritaikyti tikslus ar suteikti jiems išteklių ir vėl susisiekti su asmeniškai prasminga kryptimi.
Srautas
Visiškas atsidavimas užduočiaiGilaus pasinėrimo į veiklą būsena, kurią sportininkai dažnai apibūdina kaip buvimą zonoje. Dėmesys sutelktas į užduotį, saviguodos komentarai nutyla, o išmokti įgūdžiai veikia sklandžiai. Pagal knygos aiškinimą, srautas labiau tikėtinas, kai žmogus turi pakankamai įgūdžių ir yra visiškai įsitraukęs, užuot bandęs šią būseną išprievartauti.
Atsisiųsti PDF
Atsisiųsti EPUB
.epub puikiai tinka el. knygoms skaityti telefonuose, planšetiniuose kompiuteriuose ir el. skaityklėse.