Santrauka nepasiekiama
Šios knygos negalima apibendrinti (tai gali būti vadovėlis, pratybų sąsiuvinis, kulinarijos knyga, žinynas arba rinkinys). Tačiau toliau galite peržiūrėti dažniausiai užduodamus klausimus, informaciją apie autorių ir kitus duomenis!
Siužeto santrauka
1. Vaikiškų svajonių sudužimas dėl poliomielito
Mano tėvas pasilenkė ir pažvelgė pro langą į tamsią, žalią krūmų sieną, stovinčią priešais išvalytas pievas. „Aš padarysiu jį krūmų žmogumi ir bėgiku,“ tvirtai tarė jis. „Dieve mano, aš tai padarysiu!“
Gimęs Australijos kaime, pasakotojo tėvas, žirgų dresuotojas iš atokaus Kvinslendo regiono, turėjo didžiulių svajonių dėl savo sūnaus: jis turėjo tapti krūmų žmogumi ir bėgiku. Ši viltis ryškiai kontrastavo su netrukus iškilusia realybe. Visa šeima, įskaitant vyresniąsias seseris Meri ir Džein, nekantriai laukė jo gimimo, o tėvas net pavadino jį Alanu dar prieš gimimą.
Netrukus po mokyklos pradžios pasakotojas susirgo vaikų paralyžiumi (poliomielitu) – siaubinga epidemija, siautėjusia šalyje. Jis buvo vienintelis šio miestelio, Turalos, gyventojas, susirgęs šia liga, o žinia sukėlė baimę – daugelis „paralyžių“ siejo su kvailumu. Bendruomenės reakcija buvo baimės ir užuojautos mišinys: kaimynai vengė jų namų ir nerimastingai stebėjo savo vaikus.
Liga greitai paliko savo pėdsaką – jo kojų raumenys sunyko, nugara susilenkė, o keliai užsirakino klūpėjimo padėtyje. Ši fizinė degradacija buvo skaudi realybė, ypač jo motinai, kuri beviltiškai ieškojo gydymo. Bėgimo ir gyvenimo krūmuose svajonės išblėso, jas pakeitė niūri jo būklės tikrovė.
2. Tėvo nepalaužiamas meilės ryžtas ir netradicinė išmintis
Tas berniukas niekada nebuvo sukurtas nešti naštą, ir, leiskite pasakyti, tai nebus ir ši našta.
Kai kepėjas, ponas Karteris, religingai pareiškė, kad pasakotojo liga yra „Dievo valia“, jo tėvas reagavo su žiauriu paniekinimu. Jis griežtai atmetė mintį, kad jo sūnaus gyvenimas skirtas tokiam „kryžiui“, ir tvirtino, kad jis užtikrins, jog taip nebus. Šis pasipriešinimas atspindėjo jo pragmatišką ir globėjišką prigimtį, nes jis atsisakė priimti iš anksto nulemta likimą savo sūnui.
Plonas, iškrypusių kojų žirgų dresuotojas, tėvas žiūrėjo į gyvenimą per savo profesijos prizmę. Jis matė arklius kaip asmenybes – kai kuriuos reikia švelniai tvarkyti, kitus – griežčiau. Ši filosofija buvo taikoma ir žmonėms, ir jis tikėjo, kad svarbu suprasti ir dirbti su jų prigimtimi. Nors dažnai kritikavo Dievą, jo veiksmai, pavyzdžiui, surišdamas šuns Meg petį, liudijo gilų, praktišką rūpestį.
Nepaisant pradinės svajonės turėti bėgiką sūnų, tėvo meilė prisitaikė. Jis atnešė šuniuką, taip pat pavadintą Alanu, į ligoninę – gestą, kuris iš karto suteikė berniukui didžiulį džiaugsmą ir paguodą. Jis skatino pasakotoją „pamiršti savo kojas“ ir „kovoti, bėgti, lenktyniauti, joti ir rėkti iš visų jėgų, kol žiūri“, įkvėpdamas atsparumo dvasią ir aktyvų gyvenimo įsitraukimą.
3. Motinos tylus stiprumas ir ištikima priežiūra
Norėčiau tave pabučiuoti, bet aplink per daug žiūrinčių, tad apsimeskime, kad jau pabučiavau.
Pasakotojo motina prisiėmė kasdienę jo priežiūrą, įskaitant skausmingą užduotį priversti jo užrakintas kojas ištiesinti ant virtuvės stalo. Šis ritualas, atliekamas su užmerktomis akimis, kad sulaikytų ašaras, atskleidė jos didžiulį drąsą ir meilę. Ji be paliovos ieškojo medicininės pagalbos, net kai gydytojai beveik neturėjo vilties.
Skirtingai nuo tėvo triukšmingos prigimties, motinos meilė dažnai buvo subtili ir praktiška. Ji suprato jo gėdą dėl viešų švelnumo išraiškų, tyliai ištardama: „Norėčiau tave pabučiuoti, bet aplink per daug žiūrinčių, tad apsimeskime, kad jau pabučiavau.“ Jos priežiūra buvo nuolatinė – nuo higienos užtikrinimo iki paguodos ir maisto, pavyzdžiui, kiaušinių ligoninės laikotarpiu.
Kilusi iš airių motinos ir vokiečių fagoto muzikanto tėvo, ji turėjo tylų stiprumą. Jos raukšlėta, be kosmetikos veidas atspindėjo sunkų darbą ir ištvermę. Ji buvo šeimos tvirtas ramstis, tvarkė namus ir teikė paguodą, net kai ligoninės prižiūrėtoja nepagarbiai kalbėjo apie sūnaus „prisitaikymą“ prie gyvenimo su ramentais.
4. Ligoninė: įvairių charakterių pasaulis ir savęs atradimas
Visada maloniai nustebindavo, kaip mano liga paveikdavo tuos žmones, kurie stovėdavo šalia mano lovos, žiūrėdami į mane liūdnomis veido išraiškomis ir matydami mano ligą kaip siaubingą nelaimę.
Ligoninė, iš pradžių baugi vieta, greitai tapo įdomiu pasauliu. Pasakotojas, vienintelis vaikas tarp keturiolikos vyrų, stebėjo aplinką su aštriu susidomėjimu. Jis jautė keistą pasitenkinimą suaugusiųjų užuojauta, kuri leido jam jaustis „svarbiu“ ir „ramiu“, nors jis ir nelaikė savo ligos „siaubinga nelaime“.
Jis užmezgė ryšius su ligoninės vyrais, ypač su Angusu MakDonaldu ir Miku, kurie tapo jo „draugais“.
- Angusas, „originalus MakDonaldas“, vėjo malūnų gamintojas, dalijosi praktiškais patarimais ir kiaušiniais.
- Mikas, kalbus airis, teikė humorą ir cinišką požiūrį į valdžią.
- Girtuoklis, kenčiantis nuo DT, atskleidė kitokio pažeidžiamumo pavyzdį.
Šie vyrai, nepaisant savo negalavimų, siūlė draugystę, juokelius ir priklausymo jausmą.
Pasakotojo unikalus požiūris dažnai prieštaravo suaugusiųjų nuostatoms. Jį vadino „drąsiu“, nors jis jautė, kad to nevertas, nes žinojo savo baimes. Jis stebėjosi, kad kiti tikėjo, jog jis niekada nebevaikščios, nors jis aiškiai planavo tramdyti laukinius arklius ir rašyti knygas. Šis ligoninės laikotarpis, nepaisant skausmo, buvo svarbus savęs tapatybės ir atsparumo ugdymo etapas.
5. Vaizduotė – laisvės karalystė
Aš kūriau svajones, nes jose galėjau laisvai klajoti, neapribotas neveiksnaus kūno.
Užrakintas paralyžiuoto kūno, pasakotojas atrado begalinę vaizduotės laisvę. Savo svajonėse jis galėjo įveikti fizines kliūtis, bėgti be nuovargio, lengvai šokti ir judėti su gracija, kurią stebėjo žmonėse, šunyse ir arkliuose. Šis vidinis pasaulis tapo svarbia priebėga, siūlydamas stiprų kontrastą varginančiai realybei.
Jo svajonės dažnai vykdavo Australijos krūmuose, kur jis virsdavo dingo ar šunimi, bėgančiu su nosimi prie žemės, sekdamas gyvūnų pėdsakus ir tapdamas „dalimi to, ką gamta siūlė“. Šis gilus ryšys su gamta, patirtas per svajones, leido jam jaustis galingu ir neapsunkintu, ryškiu kontrastu jo gyvenimui su ramentais.
Pasakotojas gyveno dviejuose vienodai maloninguose pasauliuose: realybės, kuri jį „kalė“ per iššūkius, ir svajonių, kur jis „mosuodavo savo laisvos dvasios kalaviju“. Šis dvigubas egzistavimas suteikė jam tiek stimulo susidurti su realybe, tiek būtino pabėgimo, kad išlaikytų dvasią, demonstruodamas proto galią įveikti fizinius apribojimus.
6. Iššūkis „neįgalaus“ etiketės
Neįgalus vaikas nesuvokia kliūties, kurią reiškia jo nenaudingos kojos.
Pasakotojas tvirtai tikėjo, kad nors „neįgalus“ gali būti taikoma kitiems, jam tai netinka. Jis matė savo kojas kaip „nepatogias ar erzinančias“, bet niekada kaip kliūtį savo norams. Šis savęs suvokimas ryškiai skyrėsi nuo suaugusiųjų požiūrio, dažnai kupino užuojautos ir liūdesio, kurį jis laikė keistu ir net erzinančiu.
Vaikai, skirtingai nei suaugusieji, nepadarė skirtumo dėl jo fizinės būklės. Jie kvietė jį bėgti, skundėsi, kai jis lėtas, ir be išlygų įtraukė į žaidimus. Jis mėgavosi vaidmeniu „asinėliu“ cirko žaidimuose, džiaugėsi „keturiomis kojomis“ ir galimybe spardyti bei šokinėti, matydamas savo skirtumą kaip pageidaujamą, o ne gėdingą.
Jis aktyviai priešinosi būti laikomas „kitokiu“. Kai vaikams sakydavo būti švelniais su juo, tai juos painiodavo ir jį erzino. Jis išugdė „agresyvumą“, kad kovotų su „nereikalingomis ir žeminančiomis nuolaidomis“, mieliau kovodavo purvo mūšiuose ar lazdomis, net jei tai reikštų kritimą, siekdamas išlaikyti lygybę ir pelnyti pagarbą.
7. Sunkiai iškovotas kelias vaikščioti su ramentais
Aš pasakiau sau: „Aš ten pateksiu,“ ir laukiau, nežinodamas tiksliai, kuriuos raumenis reikia įjungti, sąmoningas, kad ramentai po pažastimis skauda, ir kad turiu juos perkelti į priekį bei trumpam pasverti savo gerąją koją, jei noriu vaikščioti.
Po operacijos gydytojas davė jam ramentus, vadindamas juos „priekinėmis kojomis“. Pirmasis bandymas vaikščioti buvo kupinas neapibrėžtumo ir fizinio skausmo. Jam reikėjo sąmoningai įjungti raumenis, išlaikyti pusiausvyrą ir pakęsti ramentų spaudimą pažastyse.
Per kelias savaites jis atkakliai praktikavosi, išugdė neproporcingai stiprias rankas ir tvirtas pažastis. Eksperimentavo su skirtingais „žingsniais“ – trypimu, žingsniu, kankėjimu, bėgimu – ir išmoko kristi taip, kad apsaugotų silpną koją. Šie kritimai, nors ir skausmingi, buvo priimti kaip naujo judėjimo būdo dalis, o ne „neįgalumo“ pasekmė.
Vaikščiojimas su ramentais atnešė naują pažintį su nuovargiu, nuolatine neįgaliųjų problema. Vis dėlto jis stengėsi, trumpino kelią ir įveikė sudėtingą reljefą, kad pasiektų tikslą. Jo klumpančios šėlionės, džiaugsmo išraiškos dažnai sulaukdavo suaugusiųjų užuojautos, bet jis grįždavo į savo „laimingą pasaulį“ vos tik jie dingdavo iš akių, vedamas nenugalimos dvasios.
8. Žirgo valdymo meistriškumas – nepriklausomybės simbolis
Aš nusprendžiau joti, ir net kai jis kalbėjo, man patiko galvoti, kaip laimingas jis bus, kai vieną dieną aš praskrieisiu pro mūsų namus ant arklio su išlenkta kakta, kovojančio su mano laikymu už pavadžių.
Jo tėvas, nuoširdžiai susirūpinęs, paaiškino, kad jo kojos negali suimti žirgo, todėl jojimas neįmanomas. Tačiau pasakotojo vidinis ryžtas liko nepalaužtas. Jis įsivaizdavo save jodantį pro namus, įrodantį tėvui priešingai ir suteikiantį jam džiaugsmą. Ši vidinė įsitikinimas skatino jo atkaklumą ieškoti sprendimo.
„Starlight“, arabiško ponių veislės žirgas, priklausęs mokyklos draugui, tapo jo tobulumo simboliu ir ambicijų įrankiu. Jis pasiūlė kasdien vesti Starlight prie vandens, užduotį, leidžiančią jam praktikuotis. Iš pradžių jis laikėsi balno, bet greitai suprato, kad turi išmokti išlaikyti pusiausvyrą be kojų, joti be laikymosi.
Nuolatiniais bandymais jis atrado unikalų sukibimą su diržu po balno skiaute, leidžiantį išlaikyti pusiausvyrą ir valdyti Starlight. Šis proveržis pakeitė jo jojimą, suteikdamas galimybę kantruoti ir bėgti su pasitikėjimu. Pirmasis bėgimas, „nuostabi patirtis“, buvo gili laisvės ir kontrolės akimirka, įrodanti, kad prisitaikymas ir valia gali įveikti tariamai neįmanomus dalykus.
9. Krūmų žmonių pamokos ir atsparumo vertė
Tu turi būti kaip ji. Kovok, bėk, lenktyniauk, joki ir rėk iš visų jėgų, kol žiūri. Pamiršk savo kojas. Aš nuo šiol jas pamiršiu.
Jo tėvo patarimas, įkvėptas mylimo kengūrų šuns Besės, buvo galinga pamoka apie atsparumą. Besė, nepaisant neįgalumo, išliko uoli medžioklėje per savo lojimą ir dvasią. Tai išmokė pasakotoją „kovoti, bėgti, lenktyniauti, joti ir rėkti iš visų jėgų, kol žiūri“, pabrėžiant protinę stiprybę virš fizinių ribojimų.
Prie jų vartų stovėję „keliautojai“, sunkų gyvenimą turintys vyrai, suteikė unikalų požiūrį. Jie niekada jo negailėjo, matė „šviesesnę ateitį“. Jie mokė išradingumo, gebėjimo išgyventi ir svarbos nebūti „nusmukusiu“. Jų istorijos, nors kartais perdėtos, įkvėpė nuotykių dvasią ir savęs gailėjimo nebuvimą.
Peteris MakLeodas, vežikas ir krūmų žmogus, tapo svarbiu mentoriu. Jis traktavo pasakotoją kaip lygiavertį, pasiėmė jį į kelionę į „jauną krūmą“. Peterio kovų ir atsparumo pasakojimai, pragmatiškas gyvenimo požiūris ir pagarba pasakotojo dvasiai dar labiau sustiprino mintį, kad tikroji jėga slypi už fizinio tobulumo ribų.
10. Gyvenimo pilnatvės priėmimas, nepaisant fizinių ribų
Aš galėjau peršokti bet kokį balą.
Nuo mažens pasakotojas turėjo nenugalimą dvasią, kuri atsisakė būti apibrėžta poliomielito. Net po operacijos, kai jam sakė, kad jis bus „neįgalus“, jis išlaikė įsitikinimą, kad „man tai nesvarbu.“ Ši vidinė stiprybė leido jam rasti džiaugsmą ir prasmę kiekviename gyvenimo aspekte.
Jis aktyviai ieškojo patirčių – ar tai būtų triušių medžioklė su Džo, Turalos kalno kraterio tyrinėjimas, ar plaukimas pavojingame ežere. Kiekvienas iššūkis buvo priimtas su ryžtu, o jis patirdavo didžiulį pasitenkinimą įveikdamas kliūtis, dažnai per inovatyvius prisitaikymus ar gryną valios jėgą.
Jo kelionė nebuvo vien fizinis atsigavimas, bet gilus gyvenimo pilnatvės persibrėžimas. Jis išmoko vertinti savo rankas ir krūtinę, kurios išsivystė neproporcingai prie kojų, kaip savo „pasididžiavimą“. Jo gebėjimas joti Starlight, plaukti ir savarankiškai bendrauti su pasauliu prisidėjo prie turtingo patirčių gyvenimo, laisvo nuo savęs gailesčio. Jis tikrai tikėjo, kad „gali peršokti bet kokį balą“ – tai liudija jo neišsenkantį optimizmą ir atsparumą.
Paskutinį kartą atnaujinta:
Pranešti apie problemąAtsiliepimų santrauka
Galiu šokinėti per balas sulaukia itin palankių atsiliepimų (3,91 iš 5) už autobiografinį Alano Maršalo vaikystės pasakojimą apie gyvenimą XX a. pradžios Australijos kaime, kai šešerių metų sulaukęs susirgo poliomielitu. Skaitytojai vertina Maršalo aiškų, vaizdingą rašymo stilių ir įkvepiantį pasakojimą apie sunkumų įveikimą be savęs gailėjimosi. Daugelis ypač vertina gyvą to laikmečio atspindį bei pagrindinio veikėjo ryžtą siekti fizinių pergalių nepaisant paralyžiaus. Knyga ypač rezonuoja su mokyklos suole ją skaičiusiais skaitytojais, nors kai kuriems kai kurios vietos atrodo lėtos ar nuobodžios.
Žmonės taip pat skaitė
Apie autorių
Alanas Maršalas (g. 1902 m. gegužės 2 d. – mirė 1984 m. sausio 21 d.) buvo australių rašytojas, pasakotojas ir socialinis dokumentalistas, gimęs Noorate, Viktorijos valstijoje. Jo garsiausias kūrinys „Galiu peršokti balas“ (1955) sudaro pirmąją trijų tomų autobiografijos dalį, kuriai vėliau sekė „Tai yra žolė“ (1962) ir „Mano pačioje širdyje“ (1963). Maršalas visą savo karjerą rašė gausiai – daugiausia trumpų apsakymų, kurių veiksmas dažniausiai vyksta Australijos laukinėje gamtoje, taip pat laikraščių stulpelius ir žurnalų straipsnius. Jis daug keliavo tiek Australijoje, tiek užsienyje. Be to, Maršalas atsidavė vietinių Australijos gyventojų pasakojimų ir legendų rinkimui bei leidybai, reikšmingai prisidėdamas prie Australijos literatūros ir kultūros paveldo išsaugojimo.
Atsisiųsti PDF
Atsisiųsti EPUB
.epub puikiai tinka el. knygoms skaityti telefonuose, planšetiniuose kompiuteriuose ir el. skaityklėse.