Pagrindinės įžvalgos
Laikykite kodą švarų, nes šiandien išleistas kelias trumpesniu keliu apmokestina kiekvieną pakeitimą
Tariamas sutrumpinimas kaupiasi kaip palūkanos. Martinas teigia, kad skubotai parašytas, susipynęs kodas sulėtina kiekvieną vėlesnį pakeitimą. Jis prisimena kadaise populiarų programinės įrangos produktą, kurio laidos darėsi vis lėtesnės, klaidos užsibūdavo, o strigčių daugėjo. Buvęs darbuotojas nuosmukį siejo su kodo baze, kurią tapo sunku plėsti. Augant netvarkai, pakeitimai tampa rizikingesni, komandos lėtėja, o papildomų žmonių samdymas gali problemą pagilinti, nes naujokai turi dirbti su dizainu, kurio nesupranta.
Perrašymas nėra stebuklingas paleidimas iš naujo. Knygoje aprašytame pertvarkymo scenarijuje nauja komanda kuria pakaitalą, o senoji sistema toliau kinta. Lenktynės gali trukti metus, o pakaitalas gali paveldėti tą patį chaosą. Praktiškas pasirinkimas yra nuolat gerinti kodą jam kintant, o ne laikyti sutvarkymą ateities projektu.
Stebina ekonominis argumentas, slypintis po meistriškumo kalba: kiekvienas neaiškus sprendimas sukuria darbo būsimiems skaitytojams, o šios išlaidos pasiskirsto per visą produkto gyvavimą. Tai primena prevencinę techninę priežiūrą inžinerijoje, kur nedidelės patikros sumažina brangios avarijos tikimybę. Argumentas stipriausias, kai kodą laikui bėgant prižiūri komanda. Prototipas, skirtas išmesti, turi kitokį sąnaudų profilį, todėl švara turėtų tarnauti numatomam naudojimui, o ne virsti ceremonija dėl pačios ceremonijos.
Rašykite kodo skaitytojui, ne vien kompiliatoriui, ir padarykite ketinimą randamą
Darbe vyrauja skaitymas. Martinas vertina, kad programuotojai kodą skaito daugiau nei dešimt kartų ilgiau, nei jį rašo. Kitas pakeitimas priklauso nuo to, ar suprantama, kas jau yra, todėl skaitomumas nėra puošmena. Pavadinimai turėtų pasakyti skaitytojui, ką reikšmė reiškia, ką funkcija daro ir kaip naudojamas rezultatas. Pavyzdžiui, laiko kintamasis turėtų nurodyti ir intervalą, ir jo vienetą, o ne palikti šiuos faktus komentarui paaiškinti.
Padarykite prasmę lengvai randamą. Teikite pirmenybę tariamiems, išskirtiniams pavadinimams, o ne mįslingoms santrumpoms, savavališkoms skaičių eilėms ar pavadinimams, kurie tik patenkina kompiliatorių. Ciklo skaitiklis gali būti trumpas labai mažoje apimtyje; plačiai naudojama reikšmė reikalauja paieškai tinkamo pavadinimo. Nuoseklus formatavimas ir komandos susitarimai padeda skaitytojams atpažinti struktūrą be pakartotinio mokymosi kiekviename faile.
Skaitomas kodas sumažina informacijos kiekį, kurį žmogus turi laikyti darbinėje atmintyje sekdamas pakeitimą. Todėl vardų parinkimas tampa sąsajos projektavimo forma: identifikatorius dažnai yra pirmas paaiškinimas, kurį mato bendradarbis. Knyga taip pat sieja vietinį stilių su komandos pasitikėjimu, nes nuoseklus išdėstymas leidžia skaitytojams nuspėti, kur priklauso sąvokos. Vis dėlto yra riba. Ilgesni pavadinimai ne automatiškai aiškesni, o pernelyg smulkūs pavadinimai gali užgožti paprastą vietinę operaciją. Aiškumas priklauso nuo sąvokos ir jos apimties.
Laikykite funkcijas pakankamai mažas, kad pasakotų vieną aiškų žingsnį vienu metu
Viena funkcija, vienas lygis. Funkcija turėtų aprašyti vieną operaciją, o vidiniai jos žingsniai turėtų būti išreikšti kitu detalumo lygiu. Martinas tai parodo paversdamas painią HTML atvaizdavimo rutiną trumpa seka, kuri atpažįsta testų puslapius, įtraukia paruošimo ir sutvarkymo medžiagą ir grąžina atvaizduotą rezultatą. Mažesnės funkcijos padaro paskirtį matomą, neverčiant skaitytojų pirmiausia iššifruoti žemo lygio eilučių tvarkymo.
Sumažinkite aiškinimosi sąnaudas. Teikite pirmenybę nedideliam argumentų skaičiui, venkite loginių vėliavėlių, dėl kurių viena funkcija elgiasi dviem būdais, ir atskirkite būseną keičiančias komandas nuo užklausų, grąžinančių informaciją. Paslėpti šalutiniai poveikiai ypač brangūs: funkcija, pavadinta slaptažodžio patikra, neturėtų tyliai atstatyti vartotojo sesijos. Išimtys taip pat gali atskirti klaidų tvarkymą nuo įprasto algoritmo.
Pasakojimo struktūra yra daugiau nei stiliaus pageidavimas. Gerai sutvarkyta seka leidžia skaitytojui pereiti nuo politikos prie mechanizmo, panašiai kaip gerame paaiškinime teiginys pateikiamas prieš įrodymus. Mažos funkcijos taip pat palengvina testavimą ir pakartotinį naudojimą. Vis dėlto išskyrimas gali nueiti per toli: programa, suskaidyta į begalę smulkių apvalkalų, gali priversti skaitytojus šokinėti tarp apibrėžimų. Naudingas kriterijus yra ne universali eilučių riba, o ar kiekvienas vienetas turi nuoseklią paskirtį, kurią galima įvardyti tiesiog nekartojant jo įgyvendinimo.
Duokite kiekvienai klasei vieną keitimosi priežastį, tada sąmoningai pasirinkite jos formą
Skaičiuokite atsakomybes, ne metodus. Vienos atsakomybės principas teigia, kad klasė turėtų turėti vieną keitimosi priežastį. Informacijos skydelis su vos keliais metodais vis tiek gali jungti nesusijusį darbą, pavyzdžiui, lango valdymą ir programinės įrangos versijų numerių pateikimą. Versijų elgsenos atskyrimas sukuria mažesnį vienetą su aiškesne paskirtimi. Didelė sanglauda reiškia, kad klasės duomenys ir metodai priklauso kartu; nesusiję klasteriai rodo, kad viduje slepiasi kita klasė.
Objektus ar duomenų struktūras rinkitės pagal laukiamą pokytį. Objektai slepia duomenis ir atskleidžia elgseną, todėl naujus tipus pridėti lengviau. Duomenų struktūros atskleidžia savo laukus ir leidžia pridėti naujas operacijas nekeičiant kiekvieno tipo. Nė vienas stilius nelaimi visur. Šių dviejų maišymas sukuria hibridus, kurie neslepia nei duomenų, nei atsakomybės, o abiejų rūšių pakeitimus daro sunkesnius.
Tai naudinga pataisa požiūriui, kad objektinis projektavimas reiškia kiekvieno daiktavardžio pavertimą objektu. Gilesnis klausimas yra tas, kur tikėtini pokyčiai. Jei nauji elgsenos tipai atsiranda dažnai, atskleisti duomenys su atskiromis operacijomis gali būti paprastesni; jei dažnai atsiranda nauji duomenų tipai, polimorfiniai objektai gali lokalizuoti pokytį. Atsakomybės testas taip pat praktiškas, bet gali būti subjektyvus. Klasės riba yra hipotezė apie būsimą pokytį, o ne dėsnis, garantuojantis teisingą architektūrą.
Padarykite testus pakankamai švarius, kad saugotų pokytį, o ne taptų dar viena paveldėta sistema
Testai išsaugo laisvę tobulinti. Testais grįstas programavimas (TDD) reiškia nepavykstančio testo rašymą prieš gamybinę elgseną, pridedant tik tiek kodo, kad jis praeitų, o tada rezultato tobulinimą, kol testai lieka žali. Martinas aprašo greitą testo ir įgyvendinimo ciklą. Testai nėra vienkartinės pastolės. Viena komanda leido savo testų kodui susipainioti; galiausiai kūrėjai atsisakė testų rinkinio, prarado pasitikėjimą pakeitimais ir nustojo tobulinti gamybinį kodą.
Padarykite testus skaitomus ir patikimus. Knyga rekomenduoja testus, kurie yra greiti, nepriklausomi, pakartojami, savaime tikrinantys ir parašyti arti kodo, kurį specifikuoja. Sudaryk–vykdyk–patikrink struktūra padeda skaitytojams matyti paruošimą, veiksmą ir laukiamą rezultatą. Testuokite vieną pagrindinę sąvoką vienu metu ir laikykite tvirtinimus pakankamai sutelktus, kad nesėkmė nurodytų aiškią elgseną.
Testai veikia kaip vykdoma atmintis. Jie išsaugo tai, ką komanda mano, jog programinė įranga turi daryti, net kai pirminiai kūrėjai jau išėję. Jų vertė iš dalies techninė, iš dalies socialinė: suprantamas testas suteikia peržiūrėtojui įrodymų pakeitimui priimti. Atsargumo priežastis ta, kad praeinantys testai negali nustatyti visiško teisingumo. Testų rinkinys atspindi atvejus, kuriuos numatė jo autoriai, todėl ribų patikros, gedimų modeliai ir žmogaus atliekama peržiūra lieka svarbiais automatizacijos papildiniais.
Pertvarkykite mažais patikrintais žingsniais, ne herojiškais perrašymais
Veikiantis kodas yra tik juodraštis. Komandinės eilutės analizatoriaus atvejo analizėje pirmoji versija sklandžiai tvarkė loginius parametrus. Pridėjus eilučių ir sveikųjų skaičių parametrus, specialių atvejų padaugėjo tiek, kad įgyvendinimas tapo nevaldomas. Užuot pridėjęs daugiau funkcijų, Martinas sustojo ir išskyrė bendrą argumentų tvarkymo abstrakciją. Testai buvo vykdomi po mažų pakeitimų, išlaikant stabilią elgseną, kai atsakomybės judėjo, o pasikartojanti logika išnyko.
Leiskite įrodymams nukreipti sutvarkymą. Atskirame datos klasės peržiūros pavyzdyje pradiniai testai apėmė maždaug pusę vykdomųjų sakinių. Papildomi testai atskleidė ribų klaidas, įskaitant savaitės dienos skaičiavimą, kuris grąžino dabartinę datą, kai turėjo rasti kitą pasikartojimą. Knygos paprasto dizaino prioritetai yra išlaikyti testus praeinančius, pašalinti dubliavimą, padaryti ketinimą aiškų ir vengti nereikalingų klasių ar metodų. Atvejų analizės rodo, kad tobulinimas dažnai apima pakeitimo išbandymą, patikrinimą ir pataisymą.
Laipsniškas pertvarkymas primena kontroliuojamą eksperimentavimą: pakeiskite vieną kintamąjį, stebėkite rezultatą ir išsaugokite žinomai gerą pradinį tašką. Dėl to darbas mažiau priklauso nuo atminties ir pasitikėjimo. Tai taip pat atskleidžia pagrindinį skirtumą tarp perrašymo ir transformacijos: elgsena apsaugoma, kol keičiasi struktūra. Vis dėlto žali testai yra tiek informatyvūs, kiek jų aprėptis ir tvirtinimai. Datos pavyzdys vertingas būtent todėl, kad platesni testai atskleidė defektus, kuriuos pradinis rinkinys paliko nematomus.
Naudokite komentarus pagrindimui, niekada kaip painaus kodo maskuotei
Kodas turėtų nešti savo paaiškinimą. Komentaras, pakartojantis akivaizdų sakinį, prideda netvarkos, o komentaras, nutolęs nuo kodo, gali suklaidinti labiau nei tyla. Jei komentaras aiškina, kad sąlyga tikrina teisę į išmoką, sąlyga gali būti aiškesnė kaip gerai pavadinta funkcija. Pavadinimai, mažos funkcijos ir aiškios tarpinės reikšmės dažnai paaiškina ketinimą patikimiau nei prozos tekstas šalia tankaus kodo.
Palikite komentarus, kurie prideda trūkstamą kontekstą. Teisiniai pranešimai, viešojo API dokumentacija, įspėjimai apie neakivaizdžias pasekmes ir paaiškinimai, kodėl buvo priimtas netikėtas sprendimas, gali padėti. Pašalinkite pasenusius pakeitimų žurnalus, užkomentuotą kodą, triukšmingas antraštes ir TODO pastabas, kurių niekas neperžiūri. Versijų valdymas gali išsaugoti ištrintą kodą; šaltinio failui nereikia tarnauti kaip savo paties istorijos archyvui.
Stipriausias skirtumas čia yra tarp to, ką kodas daro, aprašymo ir paaiškinimo, kodėl sprendimas egzistuoja. Pirmasis dažnai dubliuoja įgyvendinimą; antrasis gali išsaugoti kontekstą, kurio įgyvendinimas negali atskleisti. Tai atitinka dokumentavimo praktiką saugumui kritiniame darbe, kur pagrindimas svarbus, nes būsimi prižiūrėtojai gali susidurti su apribojimais, kurie nebėra matomi. Vis dėlto požiūris prieš komentarus gali būti perteklinis. Aiškus kodas ne visada gali perteikti politiką, srities prielaidas ar sąmoningą apeitį, todėl glaustas pagrindimas nusipelno vietos, kai išlieka tikslus.
Padarykite gedimus aiškius, o įprastą kelią palikite neužgriozdintą
Atskirkite klaidų tvarkymą nuo algoritmo. Grąžinimo kodai verčia iškvietėjus tikrinti kiekvieną operaciją, dažnai įdėdami sėkmės sąlygas aplink pagrindinį darbą. Išimtys gali perkelti gedimų tvarkymą į atskirą kelią, o naudingas klaidos kontekstas nurodo, kuri operacija nepavyko ir kodėl. Trečiosios šalies API apgaubimas gali išversti kelias tiekėjui specifines išimtis į vieną tipą, kurį programa gali nuosekliai tvarkyti.
Nepadarykite nebuvimo dviprasmiško. Grąžinant null, paslėpta pareiga užkraunama kiekvienam iškvietėjui ir kviečiama praleisti patikras. Pavyzdžiui, kai darbuotojų nėra, tuščias sąrašas leidžia iškvietėjui saugiai iteruoti be šakojimosi. Teisėtai ypatingai situacijai dedikuotas objektas gali pateikti įprastą elgseną, pavyzdžiui, maitinimo išlaidų rezultatas, pateikiantis dienpinigių sumą, kai maitinimo prašymo nėra. Venkite priimti null įvesčių, nebent sąsaja aiškiai to reikalauja.
Šis požiūris laiko klaidas sąsajos dalimi, o ne nepatogiomis įgyvendinimo šiukšlėmis. Jis ypač veiksmingas, kai iškvietėjai gali prasmingai reaguoti į gedimą ir kai išimtys neša pakankamai konteksto diagnozei. Specialaus atvejo požiūris taip pat sumažina šakojimąsi, pateikdamas teisėtą nebuvimą kaip naudojamą reikšmę. Šiuolaikinės tipų sistemos gali tokius pasirinkimus padaryti aiškesnius, tačiau jokia reprezentacija nepanaikina poreikio nuspręsti, ar įvykis yra išimtinis, laukiamas ar atkuriamas.
Statykite sandūras aplink bibliotekas ir paleidimą, kad pokytis liktų vietinis
Laikykite išorines prielaidas pakraštyje. Bendrosios paskirties kolekcija, pavyzdžiui, žemėlapis, gali leisti operacijas ar reikšmes, kurių programa nenori. Maža programai specifinė apvalkalo klasė gali atskleisti tik reikiamą elgseną ir laikyti konvertavimą, tipų taisykles ir bibliotekos detales vienoje vietoje. Mokymosi testai yra maži eksperimentai, tikrinantys, kaip elgiasi nepažįstamas API, prieš gamybinis kodas nuo jo priklausant. Pavyzdžiui, log4j testai atskleidė konfigūracijos detales, kurių vien dokumentacija nepadarė akivaizdžių.
Atskirkite sukūrimą nuo naudojimo. Kurkite ir sujunkite pagrindinius objektus paleidimo srityje, gamykloje ar priklausomybių injekcijos konteineryje. Tuomet programa gali naudoti paprastus srities objektus nežinodama, kaip surenkama kiekviena priklausomybė. API, kurio dar nėra, apibrėžkite sąsają, kurios reikia programai, ir sujunkite su būsimu teikėju adapteriu.
Riba yra ir techninė sandūra, ir vieta neapibrėžtumui valdyti. Apvalkalai sumažina vietų, paveikiamų tiekėjo pokyčio, skaičių, o mokymosi testai paverčia nedokumentuotą elgseną pakartojamais įrodymais. Paleidimo atskyrimas nuo vykdymo laiko taip pat palengvina programos logikos testavimą nekuriant viso pasaulio. Kompromisas yra abstrakcijos pridėtinės sąnaudos: kiekvieno bibliotekos tipo apgaubimas ar didelio karkaso skubotas priėmimas gali sukurti daugiau mašinerijos nei apsaugos. Inkapsuliuokite ribą, kai ji riboja netinkamą naudojimą arba prasmingai sumažina pokyčio kainą.
Laikykite lygiagretumą atskira projektavimo problema, o ne greičio jungikliu
Bendra būsena sukuria paslėptus vykdymo kelius. Dvi gijos, didinančios tą patį identifikatorių, abi gali nuskaityti seną reikšmę, kol nė viena dar neįrašė, sukurdamos dublikatą ir prarasdamos atnaujinimą. Knyga apskaičiuoja 12 870 galimų baitkodo persipynimų vienam paprastam padidinimui su dviem gijomis, iliustruodama, kodėl eilutė, atrodanti nedaloma, gali nebūti atomiška. Lygiagretumas padeda, kai darbas gali persidengti su laukimu, pavyzdžiui, tinklo prieiga; jis automatiškai nepagreitina procesoriaus riboto darbo.
Sumažinkite trukdžių galimybes. Laikykite gijoms jautrų kodą atskirai, ribokite bendrus duomenis, kur įmanoma, naudokite kopijas ar nepriklausomus užduočių duomenis ir laikykite sinchronizuotas sritis mažas. Išmokite atitinkamą vykdymo modelį ir bibliotekos įrankius. Testuokite su įvairiu gijų skaičiumi, platformomis ir apkrovomis ir laikykite retus gedimus tikrais įrodymais, o ne atmeskite kaip vienkartinius.
Pagrindinė skyriaus įžvalga yra ta, kad lygiagretumas išplečia galimų istorijų, kurias programa turi išgyventi, rinkinį. Dėl to izoliacija ir kontroliuojamos sąsajos tampa vertingesnės nei gudrus užraktų barstymas po visą programos kodą. Našumo atvejis yra sąlyginis: lygiagretus darbas gali paslėpti laukimą, bet papildomos gijos taip pat prideda koordinavimo ir konkurencijos. Atsakingiausias projektas pradedamas nustatant kliūtį ir bendrą būseną, tada naudoja testavimą prielaidoms dėl planavimo kvestionuoti, o ne laiko sėkmingą paleidimą saugumo įrodymu.
Analizė
Švarų kodą geriausia suprasti kaip knygą apie pokyčio kainos kontrolę. Jos konkrečios technikos, nuo tikslių pavadinimų iki siaurų sąsajų, visos sumažina paslėpto konteksto kiekį, kurį būsimas kūrėjas turi atkurti. Knygos pasakojimas sustiprina šią tezę per sugadintus produktus, išsiplėtusias funkcijas, komandinės eilutės analizatorių, išgelbėtą pertvarkymu, ir datos logiką, kurios defektai išryškėjo tik per platesnius testus. Atvejai svarbūs, nes patarimas pateikiamas kaip praktikuojamas amatas, o ne kontrolinis sąrašas, stebuklingai kuriantis kokybę.
Patvariausia sintezė yra grįžtamojo ryšio kilpa: aiškiai išreikškite ketinimą, testuokite elgseną, atlikite nedidelį struktūrinį patobulinimą ir patikrinkite, ar elgsena išlieka nepakitusi. Skaitomumas padaro defektus ir atsakomybes lengviau patikrinamus. Testai padaro sutvarkymą mažiau baugų. Mažos ribos neleidžia išoriniams pokyčiams plisti. Šios praktikos viena kitą sustiprina, todėl testų ar formatavimo laikymas neprivaloma poliravimo dalimi pakerta didesnę sistemą.
Knyga sąmoningai turi savo nuomonę, o kai kurias jos taisykles geriau laikyti numatytosiomis, o ne absoliučiomis. Labai mažos funkcijos gali suskaidyti valdymo srautą. Abstrakcijos gali dauginti nepridėdamos naudingo lankstumo. Komentarai gali išsaugoti srities pagrindimą, kurio pavadinimai nepaneša. Net geriausia architektūra priklauso nuo to, su kokiais pokyčiais sistema iš tikrųjų susiduria. Pačios knygos atvejų analizės modeliuoja sveikesnį standartą nei griežtas laikymasis: patikrinkite kodą, išbandykite prielaidas, atlikite vietinį pakeitimą ir įvertinkite rezultatą.
Platesnis profesinis jos teiginys yra tas, kad greitis ir rūpestis nėra priešybės, kai programinė įranga turi vystytis. Svarbus matas yra ne tai, kaip greitai kodas surenkamas, o tai, kaip lengvai komanda gali jį suprasti, saugiai modifikuoti ir patikrinti. Todėl švara nėra vizualinis tobulumas. Tai nuolatinė investicija į tai, kad kitas pakeitimas liktų suprantamas ir įperkamas.
Atsiliepimų santrauka
Knyga Švarus kodas (Clean Code) sulaukia daugiausia teigiamų atsiliepimų už principus, kaip rašyti skaitomą ir lengvai prižiūrimą kodą. Skaitytojai vertina praktinius patarimus apie pavadinimus, funkcijas ir testavimą. Dažniausiai kritikuojamas knygos orientavimasis į Java kalbą ir kai kurios pernelyg griežtos gairės. Daugelis ją laiko būtinu skaitiniu programuotojams, nors kai kurie mano, kad patyrusiems programuotojams ji mažiau naudinga. Atvejų analizės ir refaktoringo pavyzdžiai vienų giriami, o kitų kritikuojami kaip pernelyg išplėsti. Apskritai recenzentai sutaria, kad knyga pateikia vertingų įžvalgų apie kodo kokybę, nors ne visi patarimai tinka visais atvejais.
Žmonės taip pat skaitė
Žodynas
Kodo nuovoka
refaktoringo nuovokaIšlavinta geba atpažinti neaiškų ar painų kodą, įsivaizduoti geresnes alternatyvas ir pasirinkti elgesį išsaugančių pakeitimų seką jam pagerinti. Knygoje tai traktuojama kaip įgūdis, ugdomas kartotine praktika, o ne kaip instinktas, įgyjamas užmokant taisykles mintinai.
Skautų taisyklė
palik kodą geresnįPriežiūros principas, raginantis programuotojus atlikti nedidelį patobulinimą kaskart, kai jie dirba su tam tikra kodo sritimi. Pakeitimas neprivalo būti didelis: aiškesnis pavadinimas, trumpesnė funkcija ar pašalintas pasikartojimas gali sustabdyti laipsnišką kodo irimą, jei tai daroma nuolat.
Nusileidimo taisyklė
tvarka pagal abstrakcijos lygįFunkcijų organizavimo būdas, leidžiantis skaitytojui pereiti nuo aukšto lygio operacijos prie žemesnio lygio žingsnių, ją įgyvendinančių. Kiekviena funkcija iškviečia arba pristato kitą detalumo lygį, todėl šaltinio failas skaitosi kaip vis konkretesnis paaiškinimas.
Vienos atsakomybės principas
viena keitimo priežastisProjektavimo principas, teigiantis, kad klasė ar modulis turi turėti vieną atsakomybę, suprantamą kaip vieną pagrindinę priežastį, dėl kurios jį reikėtų keisti. Jis nulemia klasių ribas: elgsenos dalys, kurios keičiasi dėl nesusijusių priežasčių, yra kandidatės būti išskirtos į atskirus vienetus.
Demeterio dėsnis
apribok objektų naršymąProjektavimo euristika, neskatinanti metodo naršyti per kelis kitus objektus, kad pasiektų vidinę detalę. Modulis turėtų daugiausia bendrauti su savo metodais, pačių sukurtais objektais, gautais argumentais ir tiesiogiai laikomais objektais, o ne priklausyti nuo bendradarbio objektų grafo.
F.I.R.S.T.
penkios testų savybėsAkronimas, apibūdinantis švarių vienetinių testų savybes: greiti (fast), nepriklausomi (independent), pakartojami (repeatable), save patvirtinantys (self-validating) ir laiku parašyti (timely). Kartu šios savybės leidžia testus paleisti dažnai, lengvai diagnozuoti problemas ir išlaikyti glaudų ryšį su kodu, kurio elgseną jie apibrėžia.
Mokomieji testai
išorinių API tyrinėjimasNedideli testai, rašomi tam, kad ištirtų ir patvirtintų, kaip trečiosios šalies biblioteka elgiasi naudojama taip, kaip tikisi programa. Jie paverčia prielaidas apie nepažįstamą sąsają vykdomomis, padeda atskirti bibliotekos elgseną nuo programos klaidų ir gali aptikti nesuderinamus pakeitimus atnaujinus biblioteką.
Priklausomybių injekcija
priklausomybių tiekimas iš išorėsPriklausomybių valdymo požiūris, kai objektas pats nekuria ir neieško savo bendradarbių. Paleidimo rutina arba konteineris sukuria reikiamus objektus ir pateikia juos per konstruktorius ar nustatymo metodus, taip atskirdamas objektų kūrimą nuo programos vykdymo metu atliekamos elgsenos.
SPECIALIOJO ATVEJO ŠABLONAS
tikėtinų išimčių inkapsuliavimasTechnika, kai teisėta išskirtinė situacija vaizduojama objektu, numatančiu tinkamą elgseną, todėl iškvietėjams nereikia atskiros šakos. Pavyzdžiui, išlaidų užklausa gali grąžinti maitinimo išlaidų objektą, kuris pateikia dienpinigių sumą, kai maitinimo išlaidų neužfiksuota.
Komandų ir užklausų atskyrimas
atskirk pakeitimą nuo užklausosProjektavimo principas, suteikiantis funkcijai vieną vaidmenį: arba keisti objekto būseną, arba grąžinti informaciją apie jį. Abiejų derinimas gali padaryti iškvietimą dviprasmišką, ypač kai būseną keičianti operacija naudojama kaip sąlyga. Atskyrus vaidmenis, lengviau suprasti ir kodą, ir jo paskirtį.
Atsisiųsti PDF
Atsisiųsti EPUB
.epub puikiai tinka el. knygoms skaityti telefonuose, planšetiniuose kompiuteriuose ir el. skaityklėse.