Pagrindinės įžvalgos
Trauka yra verbalinė inžinerija, o ne sėkmė, išvaizda ar banko sąskaita
Pagrindinis pažadas – kartojamumas. Perrotta pradeda nuo pažįstamo dygsnio: stebi, kaip paprastos išvaizdos vyras per kelias minutes suvilioja gražią moterį bare, o paskui išeina su jos numeriu, kol tu galvoji priežastis (jis turtingas, jie tikriausiai jau pažįstami). Jo teiginys: tie vyrai neturi jokios magijos – jie taiko pasikartojančius modelius, kuriuos galima išmokti.
Jis remiasi savo paties transformacija. Vaikystėje mikčiojęs, kartą įtartas turįs Aspergerio sindromą, bijojęs kalbėti, jis studijavo natūraliai žavius vyrus Bostono „pickup“ bendruomenėje, atkartojo juos šimtuose nepatogių bandymų ir galiausiai pralenkė juos pačius. Jo išvada: norint patraukti moteris, nereikia turtų, ūgio ar geros darbovietės. Reikia tinkamo mąstymo, drąsos pradėti pokalbį ir gebėjimo bendrauti su seksualiniu intencijos atspalviu. Jis teigia, kad žodžiai – tai būdas priversti moterį ką nors pajusti.
Teiginys, kad žavesys yra išmokstamas įgūdis, o ne įgimta charizma, dera su Anderso Ericssono tikslingos praktikos tyrimais: aukšto lygio meistrystė bet kurioje srityje kyla iš struktūruoto kartojimo, o ne talento. Verta atkreipti dėmesį į atrankos šališkumą pagrindiniuose duomenyse. Perrotta tyrė sėkmingus vyrus ir atkūrė jų elgesį atbuline tvarka, tačiau „išgyvenusiųjų šališkumas“ reiškia, kad jis nemato lygiai tokių pat pasitikinčių savimi vyrų, kurie nuolat patyrė nesėkmę. Vis dėlto toks perkėlimas psichologiškai sveikas. Jis perkelia kontrolės tašką nuo fiksuotų bruožų (išvaizdos, pinigų) prie ugdomo elgesio, kas atliepia Carol Dweck augimo mąstysenos idėją. Rizika – žmogų traktuoti kaip mįslę, kurią reikia išspręsti, o ne kaip žmogų, su kuriuo reikia susitikti.
Jūsų įsitikinimai apie moteris tyliai suformuoja kiekvieną pokalbį
Nuostatos yra pamatas. Perrotta teigia, kad keturi vidiniai įsitikinimai, kuriuos jis vadina Casanovos nuostatomis, nulemia jūsų žodžius dar prieš juos ištariant. Nestabili įsitikinimų sistema yra kaip kortų namelis: viena be atsakymo likusi žinutė sukelia nesaugumo spiralę, gynybišką puolimą ir savisabotažą. Tvirta sistema leidžia numoti ranka į blogus signalus ir toliau vadovauti situacijai.
Keturios nuostatos:
1. Aš esu atsakingas už savo gyvenimą ir aplinkybes
2. Man to pakanka, ir man nereikia nieno pritarimo, kad jausčiausi pilnavertis
3. Moterys nėra mano svarbiausias prioritetas; turiu misiją, viršijančią jas
4. Visos moterys jaučia man patrauklumą, kol neįrodyta priešingai
Jo grandinė: nuostatos formuoja mintis, mintys formuoja veiksmus, veiksmai formuoja rezultatus. Ištaisius pagrindinį įsitikinimą, tolesnės taktikos tampa beveik automatiškos.
Tai iš esmės kognityvinė elgesio terapija, perpakuota pasimatymų temai. Grandinė (įsitikinimas → mintis → veiksmas) atkartoja KET prielaidą, kad emocijas sukelia ne įvykiai, o interpretacija. Perrotta reikalavimas pirmiausia spręsti įsitikinimų, o ne taktikų klausimus, yra pagrįsta seka: tyrimai apie savęs veiksmingumą (Bandura) rodo, jog sėkmės lūkestis geriau prognozuoja atkaklumą nei vien tik įgūdžiai. Silpniausia grandis – ketvirtoji nuostata, kuri ribojasi su motyvuotu mąstymu. Prielaida apie universalų patrauklumą gali stiprinti pasitikėjimą savimi, bet taip pat gali skatinti savivertės perteklių ir aklumą tikram nesidomėjimui. Sveikesnis požiūris būtų suprasti šias nuostatas kaip elgesio pozas, o ne pažodines tiesas – naudingus pastolius nerimui numalšinti, o ne metafizinius faktus apie pasaulį.
Apversk savo rizikos skaičiavimą: tyla kainuoja brangiau nei atstūmimas
Permąstyk baimę prieiti prie žmogaus. Dauguma vyrų priėjimą laiko didele rizika (atstūmimas, gėda), o neveikimą – nuline rizika (ego lieka nepaliestas). Perrotta apverčia šią sąskaitą. Reali priėjimo kaina – tai viena ar dvi minutės galimo nepatogumo su nepažįstamuoju, kurio daugiau niekada nepamatysi. Reali neveikimo kaina – tai prarasta galimybė susipažinti, o kartu ir pasąmoninis signalas, kad vengimas yra priimtinas, kuris ilgainiui susikaupia į visą gyvenimą prarastų progų.
Jo keturi vaistai, kai užplūsta baimė:
1. Pačios baimės įveikimą laikyk apdovanojimu
2. Perkelk rizikos suvokimą taip, kad neveikimas taptų pavojingesniu pasirinkimu
3. Nustok laukti tobulo momento; iškart eik jos link
4. Susikoncentruok į tai, kas tave joje traukia, taip nervingą baimę paverskite nerviniu susijaudinimu
Jis įspėja, kad delsimas tik išpučia baimę, nes tavo smegenys vis iš naujo repetuoja nesėkmės scenarijų.
Nedelsiančio veikimo taisyklę (prieiti per kelias sekundes, o ne minutes) patvirtina elgesio mokslas apie migdolinį kūną. Kuo ilgiau apmąstomas grėsmės dirgiklis, tuo labiau kaupiasi laukiamasis nerimas – todėl ekspozicinės terapijos specialistai skatina greitą veiksmą, kol dar nesuveikė katastrofizavimas. Rizikos apvertimo principas primena Jeffo Bezoso apgailestavimo minimizavimo strategiją: pažvelk į priekį ir pasverk skausmą dėl to, kad niekada nepabandei. Vienas niuansas, kurį Perrotta nepakankamai įvertina: atsitiktiniai priėjimai viešose vietose moterims kelia realias socialines rizikas, nes jos ne visada gali atskirti nekaltą susidomėjimą nuo grėsmės. Etiška šio patarimo versija reikalauja ne tik nugalėti savo paties dvejones, bet ir suvokti aplinką bei pastebėti signalus, kai reikia trauktis.
Sulėtink viską: savo kalbą, eiseną, žvilgsnį
Pirmasis įspūdis yra fizinis dar prieš tampant žodiniu. Perrotta teigia, kad net sklandžiausia frazė žūva vietoje, jei kūnas rėkia apie nesaugumą. Nervingi vyrai bruka žodžius į nesuprantamą maišalynę, juda trūkčiodami, blaškosi akimis, susikūprina ir kalba aukštu, iš gerklės sklindančiu balsu. Kiekvienas iš šių dalykų signalizuoja žemą statusą.
Jo pataisymai:
1. Sulėtink savo kalbą tiek, kad ji atrodytų per lėta, o tada sulėtink dar labiau
2. Judėk apgalvotai; pasitikintys savimi vyrai vaikšto neskubėdami, tiesia laikysena
3. Siekk pusšypsnio, kai matosi tik trupučiuk dantų, o ne plačios kvailokos šypsenos
4. Išlaikyk tvirtą akių kontaktą, sutelkdamas žvilgsnį į vieną akį
5. Kalbėk iš pilvo, naudodamas gilų kvėpavimą žemesniam balso tonui pasiekti
Jis nurodo 1989 metų tyrimą apie abipusį žvilgsnį, kuriame nustatyta, kad ilgai išlaikomas akių kontaktas gali sukelti romantinės meilės jausmus, ir pasitelkia veidrodinius neuronus, aiškindamas, kodėl ramus laikysenas tampa užkrečiamas.
Dėmesys tempui yra stipriausia praktinė šio skyriaus įžvalga. Lėta kalba signalizuoja, kad tikitės būti išklausytas – tai statuso ženklas, aprašytas kalbotyros tyrimuose apie pokalbio kontrolės perėmimą. Perrotos minimas žvilgsnio tyrimas (Kellerman, Lewis ir Laird, 1989 m.) yra tikras, tačiau jo imtis buvo nedidelė, o poveikis – kuklus, todėl ilgalaikį akių kontaktą vadinti meilės eliksyru būtų perdėta. Veidrodiniai neuronai kaip emocinio užkrato paaiškinimas moksle vis dar ginčytini, tačiau pats reiškinys (ramybė gimdo ramybę) galioja nepriklausomai nuo mechanizmo. Bendra mintis elegantiška: nerimas prasiveržia pro kūną greičiau nei per žodžius, todėl pirmiausia reikia suvaldyti kūną.
Flirtuok užuominomis, o ne pareiškimais; leisk suprasti, niekada nešauk apie tai
Subtiliai perteikiamas seksualinis ketinimas – tai variklis. Perrotta atskiria draugišką flirtą (nekaltą, platonišką, vedantį tiesiai į „draugų zoną“) nuo seksualinio flirto (su įkrauta potekste). Dauguma vyrų suklysta būdami per daug tiesmuki, per daug įžūlūs arba, priešingai, per daug atsargūs. Jis pasakoja, kaip sugadino daug žadantį vakarą Bostono klube, šiurkščiai pasakęs moteriai, ką ketina daryti vėliau; nuotaika akimirksniu išgaravo, nes ji nebegalėjo šio susitikimo pateisinti kaip nekaltos linksmybės sau.
Sprendimas – ketinimas kartu su subtilumu. Sakyti „Man patinka moterys, mėgstančios apatinį trikotažą“ yra geriau nei „Lažinuosi, kad tu puikiai atrodytum su apatiniu trikotažu“, nes užuomina išsaugo paslaptingumą ir parodo, kad turi standartus. Jis prideda dar du įrankius:
1. Sutik ir perdėk, kai tave išbando (ji sako – tu visoms taip sakai; tu atsakai – kaltas, ir dažniausiai jos to net nepastebi)
2. Pozicionuok save kaip prizą, apkaltindamas ją, kad tai ji bando tave suvedžioti
Skirtumas tarp užuominos ir tiesioginio pareiškimo puikiai dera su psichologiniais tyrimais apie smalsumą ir Zeigarnik efektą: neišspręsta įtampa išlaiko dėmesį geriau nei aiškumas. Užuominomis, o ne tiesmukai kalbėdamas, flirtuojantysis palaiko atvirą, neužbaigtą kilpą kito žmogaus mintyse. Prizo perkėlimas (kaltinimas ja, kad ji tave viliojanti) yra statuso apvertimas, kuris gali būti žavus, kai atliekamas žaismingai, ir erzinantis, kai primetamas prievarta. Vertingiausia Perrotta paties perspėjanti istorija, nes ji parodo, jog šiurkštumas sunaikina tai, ką jis vadina tikėtinu paneigimu – psichologine apsauga, kurios žmonėms reikia, kad galėtų sutikti nejausdami, jog bus teisiami. Tai atitinka realų žmogaus sprendimų priėmimo bruožą, susijusį su artumu.
Bendrauk su ketinimu, kitaip esi tik pasiklydęs turistas
Ketinimas yra nematomas ingredientas. Perrotta stebėjo, kaip draugas Meksikoje mandagiai klausinėjo moters apie jos gimtąjį miestą ir skambėjo lygiai kaip paklydęs kuprinės turistas, nors ji jam patiko. Problema buvo ne žodžiai – trūko seksualinio ketinimo. Kai vyras prieina veikiamas potraukio, tačiau bendrauja kaip draugiškas nepažįstamasis, jis sukuria disonansą. Moteris pajunta neatitikimą ir susimąsto, kodėl jis apskritai su ja kalbasi.
Ketinimas atsiskleidžia per pateikimo būdą: tvirtą akių kontaktą, lėtesnę kalbą, žinantišką šypseną. Po tuo slypi asmeninis vidinis pasakojimas (man ji patinka, ji manimi domisi, aš renkuosi, kas patenka į mano gyvenimą). Net banali frazė, kai klausiama kelio, turėtų nešti paslėptą žinutę – man tu atrodai intriguojanti. Ketinimas, jo teigimu, yra tai, kas atskiria trokštamą būti nuo tik toleruojamo.
Tai aštriausias knygos konceptualus žingsnis – potraukio šaltinį jis įžvelgia ne turinyje, o atitikime tarp noro ir jo išraiškos. Tai dera su komunikacijos tyrimais, rodančiais, kad kai žodiniai ir nežodiniai kanalai prieštarauja, klausytojai labiau pasitiki nežodiniais ženklais. Kai vyras sako draugiškus žodžius jausdamas potraukį, tai sukuria būtent tokį neatitikimą, kuris suvokiamas kaip nenuoširdumas. Šis konceptas taip pat susišaukia su tuo, ką terapeutai vadina savo noro pripažinimu – idėja, kad nuslopintas troškimas prasiveržia kaip nepatogumas. Įspėjimas – tai kalibravimas. Ketinimas be jautrumo kito žmogaus komfortui virsta spaudimu. Geriausias skaitymas traktuoja ketinimą kaip nuoširdumą (nustok slėpti, kad domiesi), o ne kaip manipuliacijos svertą.
Erzinkis, kad suartintum, o ne kad sužeistum; absurdink, o ne įžeidinėk
Erzinimasis turi būti žaismingas, o ne žiaurus. Perrotta erzinimo meno išmoko iš savo tėvo komiko, kuris valdo publiką kaip Donas Ricklesas, tačiau visą laiką visus juokina kartu su savimi, o ne prieš juos. Pavojus tas, kad dauguma vyrų, manydami, jog privalo elgtis kaip nemandagūs kvailiai, erzinasi dėl dalykų, kurie iš tiesų skaudina.
Ko reikėtų vengti: replikų apie išvaizdą, svorį, intelektą, šeimą ar jos skonį; pasyvaus agresyvumo kupinos kritikos; nesibaigiančio klounavimosi; ir savęs menkinimo, kuris pakerta tavo paties įvaizdį.
Kas veikia vietoj to:
1. Absurdink: paimk kažką paprasto ir žaismingai perdėk (jei ji iš Pensilvanijos, paklausk, ar ji ne iš amišų krašto)
2. Įtrauk save į juoką, kad sukurtum bendrumo jausmą – „mes kartu šiame reikale“
3. Lengvai, be piktumo, pajuokauk apie jos regiono stereotipus
4. Žaismingai nesutik su ja ir apsimestinai pasitrauk
5. Apkaltink ją, kad ji bando tave suvedžioti
Taisyklė: išlik savimi patenkintas ir šiltas, siekdamas artumo, o ne stengdamasis įrodyti savo sąmojį.
Neuromokslas patvirtina Perrotta'os balansavimą ant lyno. Šiltas erzinimasis tarp žmonių skatina artumą, nes signalizuoja intymumą (tik draugai gali taip juokauti), tačiau tie patys žodžiai be jau egzistuojančio šiltumo suvokiami kaip agresija. Psichologo Dacherio Keltnerio tyrimai apie erzinimąsi skiria prosocialų erzinimąsi (kuris stiprina ryšius) nuo priešiško erzinimosi būtent pagal tą pačią ašį, kurią brėžia Perrotta: ar objektas jaučiasi įtrauktas, ar sumenkintas. Jo patarimas įtraukti save į juoką yra pagrindinis mechanizmas, nes bendras pažeidžiamumas paverčia potencialų pažeminimą bendru žaidimu. Draudžiamų temų sąrašas (svoris, šeima, intelektas) pasirinktas taikliai, nes šie dalykai liečia tapatybę ir gėdą, o ne paviršutiniškas preferencijas.
Išvenkite tuščių kalbų, kasinėdami jos emocijas, o ne faktus
Kuo daugiau ji kalba, tuo labiau ji jaučiasi susijusi. Perrotta cituoja 2012 metų tyrimą, kuris nustatė, jog atsiskleidimas apie save aktyvuoja tuos pačius smegenų atlygio centrus kaip maistas ir pinigai. Taigi greičiausias kelias į ryšį – paskatinti ją kalbėti apie save, o jums klausytis ir reaguoti.
Metodas: derinkite trumpus klausimus (ką veiki) su atviresniais tolesniais klausimais (kas paskatino tuo užsiimti, kas tau tame patinka labiausiai), kurie priverčia apmąstyti ir atskleidžia emocijas. Tada aktyviai klausykitės ir reaguokite, o ne šaudykite klausimais kaip žurnalistas. Jis siūlo penkias emocines sritis, verta jas gilintis:
1. Jos patirtys
2. Jos svajonės
3. Kas jai patinka veikti
4. Jos aistros
5. Jos motyvacijos
Venkite ginčytinų nuomonių, įsikibimo į jau išsemtą temą ir monologų – visa tai pažymi jus kaip pašalinį, su kuriuo ji negali užmegzti ryšio.
Savęs atskleidimo tyrimas (Tamir ir Mitchell, 2012) yra teisėtas ir tikrai stulbinantis: žmonės atsisako pinigų, kad galėtų kalbėti apie save. Perrotta gerai tai pritaiko, skatindamas peržengti faktinius klausimus ir pereiti prie emocinių, o tai atliepia garsųjį Arthuro Arono 36 klausimų eksperimentą, kuriame laipsniškas savęs atskleidimas per mažiau nei valandą sukūrė artumą tarp nepažįstamų žmonių. Jo „kito“ sąvoka (matymas kaip savas, o ne svetimas) pasiskolinta iš socialinės tapatybės teorijos ir yra naudinga prizmė. Viena įtampa: šis metodas gali nuslysti į instrumentinį klausymąsi, kai klausimai tampa masalu, o ne tikru smalsumu. Tyrimai iš tiesų rodo, kad geriausiai veikia priešingas kelias, nes autentišką susidomėjimą sunkiau apsimesti nei tiesiog jausti.
Moterys jaučia ryšį dėl dominavimo, bendrumo ir altruizmo, o ne dėl tavo gyvenimo aprašymo
Traukos nesukelia faktai; ją sukelia savybės. Perrotta teigia, kad vyrai klaidingai pradeda pokalbį nuo darbo, pinigų ir išvaizdos, o tai skamba kaip pasigyrimas. Moterys užmezga ryšį per emocijas, ir svarbiausios yra trys pademonstruotos savybės:
1. Dominavimas: žinojimas, ko nori, ir gebėjimas vadovauti, kad ji galėtų atsipalaiduoti
2. Bendrumas: laisvumas bendraujant su žmonėmis, rodantis turtingą gyvenimą
3. Altruizmas: nuoširdus rūpestis be jokių paslėptų motyvų
Jis mini 2016 m. „Evolutionary Psychology“ žurnale paskelbtą tyrimą, kuris atskleidė, kad rimtiems santykiams moterys renkasi vidutinės išvaizdos altruistišką vyrą, o ne gražų, tačiau savanaudišką. Antraeilės patrauklios savybės apima nuotykių ieškojimą, grožio vertinimą ir humoro jausmą. Svarbiausia – šias savybes reikia parodyti trumpais pasakojimais, o ne deklaracijomis. Užuot skelbęs, kad esi dosnus, papasakok trumpą istoriją apie tai, kaip Kolumbijoje dalijai batus vargingiems vaikams, leisdamas šiai savybei atsiskleisti pačiam pasakojimui.
Principas „rodyk, o ne pasakok“ – tai pasakojimo meno pradmenys, pritaikyti piršlybų kontekste, ir tai psichologiškai gudru: apie save patį deklaruojamos dorybės kelia skepticizmą, o iš konteksto atrastos – atrodo tikros ir todėl patikimos. Perrotos minimas altruizmo tyrimas (Farrelly ir kt., 2016) iš tiesų egzistuoja ir dera su platesne evoliucinės psichologijos literatūra, teigiančia, kad altruizmas veikia kaip brangiai kainuojantis, sunkiai suklastojamas geros partnerio kokybės ženklas. Dominavimo sąvoka verta atidesnio dėmesio. Perrotta turi omenyje ryžtingumą ir vadovavimą, o ne despotišką kontrolę, tačiau pats žodis skatina klaidingą interpretaciją. Šiuolaikiniai santykių tyrimai (Gottmanas) rodo, kad vyrai, kurie dalijasi galia ir priima partnerės įtaką, turi kur kas stabilesnius santykius, todėl dominavimą geriausia suprasti kaip pasitikėjimą savimi ir iniciatyvą, o ne valdžią partnerei.
Kurstyk smalsumą palikdamas atvirus siužetus, o ne išverskite visą savo gyvenimo istoriją
Priversk ją pačiai kasti gilyn, kad sužinotų, kas tu esi. Perrotta įspėja nesielgti kaip atversta knyga. Vyras, savanoriškai be jokios priežasties papasakojantis visą savo biografiją, greitai pavargina. Verčiau kurstyk susidomėjimą taip, kad ji pati įdėtų pastangų – tai daro tave intriguojantį.
Trys kurstymo priemonės:
1. Intriguojantys teiginiai: vietoj „Esu biržos makleris“ sakyk „Analizuoju verslus, bet dar ir turiu salsos šokių aikštelę“
2. Abipusiškumas (pasiskolinta iš Roberto Cialdini knygos „Įtaka“): kai ji nuoširdžiai papasakoja apie savo karjerą, ji jaučia socialinį spaudimą paklausti ir apie tavąją
3. Atviri siužetai: paminėk, kad Ispanija – viena mėgstamiausių šalių, ir iškart pasuk pokalbį klausimu apie ją, taip pasodindamas neišsakytą klausimą, kur dar esi keliavęs
Sudėliok savo pasakojimą apie save kaip herojaus istoriją: jaunesnis tu su tikslu, kliūtys, su kuriomis susidūrei, ankstyvos pergalės, galutinis triumfas – papasakota žaismingai, su savikritišku humoru, niekada kaip pasiekimų sąrašas.
Atvirų siužetų technika išnaudoja Zeigarnik efektą – proto polinkį fiksuotis ties nebaigtais dalykais, tą patį mechanizmą naudoja ir intriguojantys televizijos serialai su siužeto kabliukais. Perrotta pasiskolintas Cialdini abipusiškumo principas yra tikslus ir gudrus: atvirumas iš tiesų sukuria spaudimą atsiverti ir kitai pusei, todėl klausytojas, kuris pirmas pasidalija kažkuo giliu, dažnai sulaukia klausimų apie save. Herojaus istorijos struktūra savotiškai atkartoja Josepho Campbello monomitą miniatiūroje ir remiasi tyrimais, rodančiais, kad pasakojimai apie sunkumų įveikimą yra įtikinamesni ir įsimintinesni nei pasiekimų sąrašai. Subtili etinė riba yra ta, kad kruopščiai suplanuota paslaptis gali peraugti į strateginį nutylėjimą. Ilgiausiai išliekantis ryšys atsiranda tada, kai atviri siužetai galiausiai sąžiningai užbaigiami, o ne tampa nuolatine taktika.
Sukurk misiją, kuri didesnė už moteris, arba tavo poreikis tave sužlugdys
Tikslas yra priešnuodis poreikingumui. Perrotta įspėja, kad vyras be varančio tikslo paverčia moteris visu savo pasauliu, o jos tai jaučia akimirksniu. Jis pasakoja, kaip paliko saugią, bet nemylimą buhalterio karjerą, išmoko internetinių įgūdžių ir persikėlė į Vietnamą siekti laisvės ir kūrybiškumo — vertybių, kurios buvo tikrai jo paties, o ne tėvų puoselėtas stabilumo idealas.
Vyrai, vejantys patvirtinimą, anot jo, niekada neranda trūkstamos dalies: iškovoji pasimatymą — užsinori patalo; paskui — teisės girtis; paskui — kitos moters. Ratas niekada neužsidaro. Vyras su tikslu numoja ranka į nesėkmingą pokalbį, nesugriūna, kai lieka neatsakyta žinutė, ir gali tikrai mylėti moteris, nes iš jų nereikalauja jį užpildyti. Norint atrasti savo tikslą, jis siūlo prisiminti akimirkas, kai jautėsi gyviausias ir kupinas energijos, ir tiesiog daryti to daugiau.
Ši baigiamoji įžvalga tikriausiai yra ilgiausiai išliksianti knygos mintis, nes ji apverčia visą prielaidą aukštyn kojomis: geriausia pasimatymų strategija — tapti žmogumi, kurio laimė nepriklauso nuo pasimatymų. Tai dera su savideterminacijos teorija (Deci ir Ryan), kuri autonomiją ir vidinius tikslus laiko gerovės pagrindu, taip pat su paradoksu, kad tiesioginis patvirtinimo siekimas jį dažniausiai atbaido. Prieraišumo tyrimai prideda niuansų: tai, ką Perrotta vadina poreikingumu, primena nerimastingą prieraišumo tipą, kurio vien tikslas neperprogramuos, nors ir padeda. Tokia formuluotė rizikuoja paversti tikslą priemone (susirask misiją, kad moterys tavęs norėtų), kai gilesnė tiesa yra ta, kad prasmingą gyvenimą verta kurti dėl jo paties, o patrauklumas tėra šalutinis produktas.
Analizė
„Conversation Casanova“ – tai taktinis pažinčių vadovas, apsirengęs memuarų drabužiu. Struktūriškai jis juda iš vidaus į išorę: keturios pamatinės mąstysenos, o paskui – priėjimo, flirto, ryšio kūrimo, žavesio ir galiausiai meilės mechanika. Perrottos autoritetas remiasi ne kvalifikacija, o asmenine transformacija – buvęs mikčiojantis, kuriuo kadaise buvo įtariama sergant autizmu, jis atgaline tvarka „sukonstravo“ žavesį, studijuodamas Bostono pažinčių bendruomenę. Ši kilmės istorija yra ir knygos stiprybė, ir aklasis taškas. Ji suteikia patarimams patikimumą ir sunkiai iškovotą svorį, bet kartu viską filtruoja per išgyvenusiojo šališkumą ir subkultūros, orientuotos į kiekybę, o ne į gilumą, normas.
Tikroji šios knygos intelektualinė vertė slypi keliuose principuose, kurie peržengia pažinčių paieškos rėmus. Ketinimo pirmumas prieš turinį, principas „rodyk, o ne pasakok“ demonstruojant charakterį, savęs atskleidimo kaip ryšio variklio idėja ir kontraintuityvus teiginys, kad tikrasis pasimatymų sėkmės prerekvizitas yra tikslas, nesusijęs su pačiais pasimatymais – visa tai pritaikoma pardavimuose, lyderystėje, tinklaveikoje ir draugystėje. Perrotta geriausiai atrodo tada, kai remiasi realiais tyrimais (Tamir–Mitchell savęs atskleidimo studija, Farrelly altruizmo išvados, Cialdini abipusiškumo principas) ir grindžia taktiką psichologija, o ne vien pasitikėjimo demonstravimu.
Silpnybės – tai žanro silpnybės. Sistema traktuoja moteris kaip gana vienalytę klasę, kurią reikia „iššifruoti“, kartais peraugant iš pasitikėjimo ugdymo į objektifikaciją. Tokie terminai kaip „dominavimas“ ar „prizas“ kviečia klaidingam supratimui, o šaltojo priėjimo daromo spaudimo etika lieka nepakankamai apmąstyta; atsakomybė pastebėti moters diskomfortą beveik visiškai užkraunama ant savanaudiško vyro optimizmo. Teiginys, kad visos moterys jumis susidomėjusios, kol neįrodyta priešingai, naudingas kaip nerimo valdymo priemonė, tačiau epistemiškai tuščias.
Skaitant palankiai, tai – socialinio nerimo intervencija, apsivilkusi suvedžiojimo kostiumu. Jos humaniškiausias siūlas – kad negalima autentiškai užmegzti ryšio, kai badauji dėl patvirtinimo – tyliai griauna aplink jį sukurtą transakcinę konstrukciją. Skaitytojas, kuris pasilieka psichologiją ir darbą su savimi, atsisakydamas taškų skaičiavimo, iš šios knygos išsineša kažką iš tiesų naudingo.
Atsiliepimų santrauka
Knyga „Conversation Casanova“ sulaukia prieštaringų atsiliepimų, vidutinis įvertinimas siekia 3,86 iš 5. Teigiami atsiliepimai giria knygą už praktiškus patarimus, kaip tobulinti bendravimo įgūdžius ir pasitikėjimą bendraujant su moterimis. Kritikai teigia, kad ji per daug supaprastina santykius ir propaguoja paviršutiniškas technikas. Kai kurie skaitytojai laiko ją naudinga pradedantiesiems, o kiti mano, kad ji per daug elementari. Knygos požiūris į mąstyseną ir savęs tobulinimą vertinamas teigiamai, tačiau kai kurie recenzentai mano, kad jai trūksta gilumo aiškinant moterų psichologiją. Apskritai nuomonės apie jos veiksmingumą ir tinkamumą labai skiriasi.
Žmonės taip pat skaitė
Žodynas
Kazanovos mąstysenos
Keturi patrauklumą grindžiantys įsitikinimaiKeturi Perrottos nurodyti pamatiniai vidiniai įsitikinimai, kurie, jo teigimu, privalo egzistuoti prieš imantis bet kokios taktikos: (1) aš esu atsakingas už savo gyvenimą ir aplinkybes, (2) manęs pakanka ir man nereikia išorinio pritarimo, (3) moterys nėra mano svarbiausias prioritetas, nes turiu misiją, pranokstančią jas, ir (4) visos moterys jaučia man patrauklumą, kol neįrodyta priešingai. Jis pateikia tai kaip psichologinį pamatą, be kurio tolesni pokalbio įgūdžiai neveikia.
Bendravimas su ketinimu
Seksualinio susidomėjimo signalizavimas per pateikimo būdąPraktika, kai tikras potraukis atsiskleidžia per pateikimo būdą (lėtą kalbėjimą, tvirtą akių kontaktą, žinantį šypsnį) ir vidinį savęs kalbinimą, o ne slepiamas po draugišku, platonišku pokalbiu. Perrotta teigia, kad žodžiai svarbūs mažiau nei už jų slypintis ketinimas, o neatitinkantys signalai (suinteresuotas motyvas, draugiškas pateikimas) sukuria disonansą, kuris atstumia moteris.
Draugiškas flirtas prieš seksualinį flirtą
Platoniškas pokštavimas prieš įkrautus potekstesPerrottos atskyrimas tarp nekaltos, be rizikos sąveikos, kuri vyrą nuveda į „draugų zoną“ (draugiškas flirtas), ir sąveikos su aiškiomis romantinėmis ar seksualinėmis potekstėmis (seksualinis flirtas). Jis teigia, kad dauguma vyrų linkę į pirmąjį variantą, tačiau turi sąmoningai rinktis antrąjį, pateikdami jį subtiliai, kad sukurtų potraukį.
Sutik ir perdėk
Sustiprink erzinimą užuot gynęsisFlirtavimo atsakas į moters žodinį patikrinimą ar dygsnį, kai vyras žaismingai sutinka ir dar labiau išpučia kaltinimą, užuot gynęsis. Pavyzdys: sakoma, kad jis taip sako visoms, o jis atsako, kad paprastai jos to nepastebi. Tai parodo humorą ir nepriklausomybę nuo poreikio patvirtinimo.
Save pozicionavimas kaip prizą
Jos pavertimas persekiotojaFlirtavimo technika, kai vyras žaismingai iškraipo moters žodžius ar veiksmus taip, tarsi ji bandytų jį suvedžioti ar persekioti, apverčiant įprastą dinamiką, kur vyras vejasi. Turi būti pateikiama su šypsena ir naudojama saikingai, kad parodytų pasitikėjimą savimi ir aukštą savivertę.
Kitas
Būti suvokiamam kaip svetimamPerrottos pritaikytas psichologinis „savas prieš kitą“ skirstymas. Jis teigia, kad žmonės instinktyviai skirsto kitus į tuos, kurie juos supranta (savas), ir tuos, kurie nesupranta (kitas). Prieštaringų nuomonių reiškimas, įstrigimas vienoje temoje ar monologavimas pažymi vyrą kaip „kitą“, tuo tarpu bendrumo akcentavimas daro jį artimą ir susijusį.
Masinimas
Sukelti jos smalsumą apie taveTechnikos, skirtos priversti moterį pačiai stengtis sužinoti, kas tu esi, o ne pačiam pasakoti savo biografiją. Apima intriguojančius pareiškimus (neaiškius, įdomius savęs apibūdinimus), abipusiškumą (gilūs klausimai apie ją sukuria spaudimą paklausti apie tave) ir atviras kilpas (numesti smalsumą keliančią detalę, o tada nukrypti kitur).
Herojaus istorija
Savęs pasakojimas apie sunkumų įveikimąTrumpa autobiografinė istorija, sukonstruota taip, kad perduotų patrauklias savybes: jaunesnis „aš“ su tikslu, iškilusios kliūtys, ankstyvos nesėkmės ir galiausiai triumfas, pateikiama žaismingai su savikritiškais prisilietimais. Naudojama pasakoti apie save per emociją ir pasakojimą, o ne vardijant įspūdingus faktus.
Įprotis sužinoti 3 dalykus
Požiūris, nukreiptas į jos atradimąKasdienė praktika, kurią Perrotta duoda klientams: į kiekvieną pokalbį įeiti su ketinimu sužinoti tris dalykus apie kitą žmogų, geriausia emocinius (aistrą, motyvaciją, jausmą tam tikrai vietai), o ne faktinius. Sukurta tam, kad dėmesys nuo savimonės ir įspūdžio valdymo persikeltų į nuoširdų įsitraukimą, kartojant ugdant ryšio kūrimo įgūdžius.
Atsisiųsti PDF
Atsisiųsti EPUB
.epub puikiai tinka el. knygoms skaityti telefonuose, planšetiniuose kompiuteriuose ir el. skaityklėse.