Siužeto santrauka
Prologue
Erikas pamato savo mokyklos spintelę, užklijuotą šimtais spalvingų lapelių. Tai karo pabaiga, bet ir priminimas, kaip greitai juokelis gali virsti sužeidimu, o nutylėjimas padėti jam plisti.
Erikas žino, kad pasakojimas prasidėjo anksčiau nei pirmasis raštelis, ir mėgina išdėlioti įvykius į vieną seką: keturi berniukai, nauja mergaitė, išdavystė ir žodžiai, kurių jau nebeįmanoma atsiimti.
Pradžios vaizdas pateikia pabaigos ženklą, bet ne paaiškinimą. Lapeliais uždengta spintelė vienu metu primena patyčių žymę ir bendruomenės pastangą ją užgožti. Erikas pasakoja ne kaip visažinis teisėjas, o kaip dalyvis, kuris dar tik mėgina atskirti savo kaltę nuo kitų veiksmų. Jo pasakojimo forma pati atkartoja pagrindinę įtampą: žodžiai įgyja prasmę iš to, kas juos parašo, kas juos perskaito ir kas pasirenka tylėti.
Rubės žinutės sprogimas
Per matematiką mokytoja ponia Šiers atima iš Rubės Sandels telefoną ir pamato jos įžeidžiantį pranešimą apie gamtos mokslų mokytoją. Žinutė buvo skirta vos keliems draugams, tačiau per mokinių ekranus ir paskalas netrukus pasiekia visą Brantono vidurinę. Po susirinkimo tėvai ir mokytojai nutaria, kad telefonai maitina patyčias ir trukdo mokytis.
Direktorius Vitingamas paskelbia draudimą atsinešti telefonus, o mokiniai už taisyklės pažeidimą baudžiami vis griežčiau. Erikas, neturintis išmaniojo telefono, stebi, kaip bendraklasiai paskutinę dieną griebiasi ekranų ir ieško naujo būdo palaikyti ryšį.
Rubės veiksmas yra kibirkštis, bet draudimas išryškina suaugusiųjų norą sudėtingą socialinę problemą išspręsti techniniu draudimu. Mokiniai negauna balso sprendžiant taisyklę, kuri tiesiogiai pakeičia jų kasdienybę, todėl komunikacija ne dingsta, o persikelia į kitą terpę. Erikas mato šį pokytį iš šalies: jo skurdas, dėl kurio jis neturi telefono, tampa netikėtu pranašumu. Mokykla mėgina sutramdyti žinutės perdavimą, bet nesprendžia impulso, kuris ją sukūrė.
Keturi pasiklydėliai
Dar prieš Rubės skandalą Erikas į Brantono vidurinę atėjo išsigandęs pietų valgyklos ir naujos mokyklos. Jo tėvai jau buvo nutolę vienas nuo kito, o tėvas netrukus persikėlė į Floridą. Pirmą draugą Erikas rado autobuse: Džeremają Džounsą, kurį praminė Benču, nes šis dažnai likdavo komandos atsarginių suolelyje.
Vėliau per išvyką į mišką Benčas ir Erikas pasiklydo kartu su Adviku Pateliu, vadinamu Didi, ir tyliuoju pianistu Morganu Tompsonu, vadinamu Volfu. Keturios skirtingos keistenybės sulipo į savą gentį. Erikas, laimėjęs poezijos konkursą, gavo Frostos pravardę, bet savo tikrųjų eilėraščių sąsiuvinį slėpė po lova.
Eriko gentis kyla ne iš bendro pomėgio, o iš bendros patirties būti ne visai tinkamu kitoms grupėms. Kiekvieno berniuko pravardė sutraukia sudėtingą žmogų į vieną lengvai atpažįstamą etiketę, tačiau jų draugystėje tos etiketės tampa privačia kalba, o ne nuosprendžiu. Eriko slepiami eilėraščiai parodo jo atsargumą: jis trokšta būti išgirstas, bet žino, kad viešumas gali atiduoti jo žodžius kitų kontrolei. Tėvų skyrybos tą atsargumą stiprina, nes jis jau patyrė, kaip ryšys gali sunykti be atviro konflikto.
Rouzė užima vietą
Telefonų draudimo savaitę į mokyklą atvyksta Rouzė Holand, aukšta, plačiapetė mergaitė, kurios kiti mokiniai vengia ir apkalba. Per pietus Didi netyčia pataiko į jos megztinį obuoliene, tačiau Rouzė neįsižeidžia ir, pamačiusi laisvą vietą prie berniukų, atsisėda ten.
Volfas ją pakviečia, o Erikas ir Benčas nesugeba nuslėpti nejaukumo, nes jų ketverto taisyklė niekada nebuvo pasakyta garsiai, bet atrodė neliečiama. Rouzė pralaužia tylą klausinėdama apie jų pomėgius, o kitą dieną palieka Erikui padėkos lapelį su sniego senio piešiniu. Ji taip pat atsiunčia nuorodą į origamio Komodo varano pamoką, parodydama, kad nori tęsti pažintį.
Rouzės prisėdimas pakeičia ne tik stalo sudėtį, bet ir berniukų įsitikinimą, kad jų ryšys yra saugus tol, kol nieko naujo į jį neįsileidžia. Jų tyla nėra atvira priešiškumo forma, tačiau ji verčia naujokę pačiai atlikti visą socialinio priėjimo darbą. Rouzė atsisako vaidinti, kad nesupranta atmetimo, ir humoru įvardija jų nejaukumą. Eriko susidomėjimą lydi baimė būti pastebėtam, todėl mažas jos padėkos lapelis tampa svarbus: tai pirmas tiesioginis jų ryšys, kurio kiti neinterpretuoja už juos.
Lapeliai pakeičia ekranus
Telefonų netekęs Didi pradeda naudoti privalomai pirktus lipniuosius lapelius, kad perduotų draugams pokštus ir kasdienes žinutes. Kiti mokiniai pamato jų lapelius ir ima bendrauti tuo pačiu būdu; netrukus spintelės bei koridoriai pasidengia skirtingų spalvų rašteliais.
Per anglų kalbos pamoką ponas Sordas paprašo mokinių sukurti aforizmus, o Erikas parašo mintį apie tai, kaip svetimi žodžiai užgožia savas mintis. Kai kurių lapelių humoras greitai persimaino į pažeminimą: Vinstonui Fermanui ant nugaros priklijuojama patyčių žinutė, o Rouzė ima rasti piešinius, nukreiptus prieš ją. Volfas perspėja, kad tokie rašteliai žeidžia net tada, kai jų autoriai teisinasi juokavę.
Lapeliai yra ir nauja ryšio priemonė, ir įrodymas, kad medijos nekurią elgesio iš nieko. Anonimiškumas sumažina atsakomybės kainą, o mokyklos draudimas daro pažeidimą patrauklesnį, nes rašytinis bendravimas įgyja pogrindžio jaudulį. Sordo užduotis sąmoningai suteikia mokiniams progą naudoti kalbą prasmingai, tačiau tas pats kanalas tampa ir priekabiavimo įrankiu. Volfas atpažįsta skirtumą tarp ketinimo ir poveikio, o kiti dar nori tikėti, kad žala skaičiuojama vien pagal autoriaus ketinimus.
Benčas pagauna progą
Kai Brantono futbolo komanda atsiduria per žingsnį nuo pralaimėjimo, treneris į aikštę išleidžia Benčą. Likus kelioms sekundėms, jis pagauna perdavimą ir nubėga į įskaitinį plotą, išplėšdamas komandai pergalę. Draugai stebi, kaip komandos nariai išneša jį ant rankų, o vietos laikraštis aprašo jo žygdarbį.
Tą vakarą Benčas renkasi vakarieniauti su komandos draugais, o ne atvykti į Didi organizuojamą vaidmenų žaidimą, į kurį Rouzė pakviečiama jo vieton. Ji susikuria veikėją vardu Briedis ir, apeidama taisyklių ribas, padeda berniukams įveikti zombius. Erikas džiaugiasi jų vakaru, bet nutyli Benčui, kaip smagiai Rouzė įsiliejo į jų žaidimą.
Benčo įvartis suteikia jam akimirksniu tai, ko ilgą laiką trūko: viešą pripažinimą, kuris nepriklauso nuo jo akademinių rezultatų ar lojalumo draugams. Tačiau sėkmė ne tiek pakeičia Benčą, kiek padidina atstumą tarp dviejų jo tapatybių: komandos nario, kurį pagaliau pastebi, ir seno draugo, kuris visada likdavo atsarginiu. Erikas nepasakoja jam apie Rouzės vakarą, nes nujaučia, kad naujasis ryšys gali būti perskaitytas kaip pakeitimas. Nutylėjimas apsaugo akimirkos ramybę, bet atima progą atvirai tartis dėl besikeičiančios draugystės.
Kauliukas unitaze
Kai Volfas lieka namie, Erikas ir Didi nueina į tualetą be jo ir Benčo. Ten Kameronas Koulas su Nojumi ir kitu vaikinu užstoja jiems kelią, atima Didi laimingąjį kauliuką ir tyčiojasi iš jo įpročio juo vadovautis. Kameronas išmeta kauliuką, paskelbia, kad jo rezultatas nulems, ar Didi galva atsidurs unitaze, ir, išridenęs nelyginį skaičių, pradeda tempti jį į kabiną.
Rouzė įsiterpia, išlaisvina Didi ir pasiūlo Kameronui lažybas: jie susirungs ant pavojingos Hirohito kalvos, o pralaimėtojas turės viešai nešioti jos parinktą lapelį. Ji renkasi šį kelią, nes mano, kad suaugusiųjų įsikišimas neapsaugotų Didi nuo vėlesnio keršto.
Ši scena pakeičia patyčias iš nemalonaus fono į fizinę grėsmę. Didi kauliukas, anksčiau buvęs privačiu būdu susitvarkyti su neapibrėžtumu, atsiduria kitų rankose ir tampa priemone jam pažeminti. Rouzės sprendimas įsiterpti yra drąsus, bet kartu rizikingas: ji perima konfliktą į savo rankas, nes netiki, kad institucijos užtikrins ilgalaikį saugumą. Jos pasitikėjimas savo jėgomis padeda draugams ištrūkti iš tualeto, tačiau perkelia jų konfliktą į viešą, dar pavojingesnę areną.
Hirohito kalvos lenktynės
Erikas ir Didi mėgina atkalbėti Rouzę, nes Hirohito kalvoje dviratininkai lūžta ir atsitrenkia į medžius. Rouzė neturi dviračio, todėl pasiskolina seną Eriko raudonąjį; draugai padeda jai treniruotis laviruoti, nors gatvėje ji važiuoja lėtai ir saugiai. Prieš startą Volfas pasirodo ir bando išsivežti dviratį, bet Rouzė įtikina jį likti ir ja pasitikėti.
Kameronas ir Rouzė leidžiasi skirtingais šlaitais. Ji kliudo medį, tačiau atgauna pusiausvyrą, o Kameronas, iš pradžių pirmavęs, galiausiai krenta. Rouzė pasiekia papėdę sveika ir nugali. Minia palieka sužeistą Kameroną jo draugams, o Didi ir Volfas apsupa Rouzę, švęsdami jos pergalę.
Lenktynės atveria skirtumą tarp drąsos ir neapgalvoto bravado, bet romanas neleidžia tų dviejų dalykų lengvai atskirti. Rouzė žino pavojų ir neturi patirties šioje trasoje, tačiau jos sprendimą maitina ne tik pyktis: ji nori, kad Didi patikėtų, jog už jį verta stoti. Volfas iš pradžių mėgina ją sustabdyti, nes rūpestis jam reiškia rizikos mažinimą; galiausiai jis lieka, nes pripažįsta, kad pasitikėjimas taip pat yra veiksmų forma. Pergalė suteikia Rouzei statusą, bet savaime nepanaikina patyčių priežasčių.
Kamerono lapelis
Kitą dieną Rouzė prisega Kameronui prie drabužių savo parinktą, nešvankybėmis negrįstą lapelį. Kameronas nuleidęs galvą jį nešioja visą dieną, o mokytojai šįkart neįsikiša. Paskutinį skambutį išgirdęs jis nuplėšia lapelį ir priklijuoja jį prie Didi spintelės, netaręs nė žodžio, tarsi pripažintų jų pergalę. Erikas ir Didi mano, kad konfliktas baigtas.
Tačiau kitą rytą Volfas randa savo spintelę išterliotą permanentiniu žymikliu: užuomina į Romos istoriją skirta jį įžeisti dėl seksualinės orientacijos. Volfas įtaria Benčą ir koridoriuje trenkia jį į spinteles, tada išbėga iš mokyklos. Jo išėjimas parodo, kad vieša Rouzės pergalė neištrynė senesnio, tyliai plitusio žeminimo.
Kamerono paklusimas lažyboms sukuria trumpą klaidingą užbaigtumo jausmą. Jo gestas Didi spintelės link galėtų atrodyti kaip atsiprašymas, tačiau jis neįvardija nei žalos, nei atsakomybės, todėl santykiai lieka neaiškūs. Tuo pat metu Volfo užrašas remiasi ne spontanišku pokštu, o ilgalaike homofobine užuomina, kurią kiti jau kartojo. Volfas pyktį nukreipia į Benčą, nes draugas simbolizuoja artimiausią galimą išdavystę. Jo reakcija atskleidžia, kaip anoniminė kalba įsibrauna į net artimiausių žmonių tarpusavio pasitikėjimą.
Benčo prisipažinimas
Erikas nuvyksta pas Benčą, norėdamas suprasti, kodėl Volfas jį մեղադրում է, և կռիվը շուտով բացում է ավելի վաղ լռած դժգոհությունները. Benčas այլևս իրեն քառյակի լիիրավ անդամ չի զգում, իսկ գաղտնի խոստովանում է, որ երբեք չի սիրել D&D խաղը, միայն ուզում էր ընկերների հետ մնալ։ Նա ընդունում է նաև, որ ֆուտբոլային թիմակիցներին պատմել է Didi-ի զառի մասին՝ որպես կատակ, և այդ տեղեկությունը հետո հասել է Կամերոնին։ Benčas չի գրել Wolf-ի պահարանի վիրավորանքը, բայց գիտի, որ դրա հեղինակը Ջեյսոն Բեյքերն է։ Էրիկը տեսնում է, որ ընկերոջ դավաճանությունը դիտավորյալ չի եղել, սակայն նրա խուսափումն ու թիմի հետ նոր կյանքը միևնույն է վնասել են նախկին ընկերությանը։
Այս բացահայտումը հրաժարվում է պարզ մեղավորի հարմարավետությունից։ Բենչը չի կազմակերպել Դիդիի նվաստացումը և չի գրել Վոլֆի պահարանի գրությունը, բայց իր կատակով բացել է գաղտնիքը այն շրջանակին, որտեղից այն հասել է բռնարարներին։ Նույնքան կարևոր է նրա խոստովանությունը, որ ընկերակցությունը հաճախել է պարտքի, ոչ թե խաղի սիրո պատճառով։ Այս ճշմարտությունը ցավեցնում է Էրիկին, բայց նաև փոխում է նրա ընկերոջ կերպարը. Բենչը երբեք ամբողջությամբ չի տեղավորվել նրանց խմբում։ Նրանց վեճը ցույց է տալիս, որ պատկանելությունը կարող է միաժամանակ փրկել և սահմանափակել։
Սպին ծածկվում է ձայներով
Վոլֆի վրա գրված վիրավորանքը տեսնելուց հետո Էրիկը տեղեկությունն է փոխանցում տնօրեն Վիթինգհեմին և Ջեյսոնին պատասխանատվության ենթարկելու հնարավորություն տալիս։ Երբ հաջորդ առավոտյան հասնում է Վոլֆի պահարանին, գտնում է, որ աշակերտներն ու ուսուցիչներն այն ծածկել են հարյուրավոր աջակցող գրություններով, նկարներով ու մեջբերումներով։ Էրիկը այնտեղ ամրացնում է Վոլֆի ավելի վաղ գրած միտքը, որը պահել էր իր պայուսակում։ Տնօրենը հայտնում է, որ արդեն գիտի մեղավորին, իսկ Բենչը նույնպես սպասում է նրա գրասենյակում։ Ջեյսոնը երեք օրով հեռացվում է դասերից։ Աջակցությունը փոխում է վիրավորանքը տեսանելի դարձնող պատկերը, բայց Վոլֆը չի վերադառնում դպրոց։ Նա և իր ծնողները որոշում են, որ նոր միջավայրը կարող է ավելի օգտակար լինել։
Հարյուրավոր թղթիկները հակադարձում են անանուն գրության մեխանիզմին՝ դարձնելով սենյակակիցների լուռ դիտումը հանրային պատասխանատվություն։ Աջակցությունը կարևոր է ոչ թե այն պատճառով, որ վերացնում է Վոլֆի ցավը, այլ որովհետև հերքում է վիրավորանքի ներկայացրած կեղծ միաձայնությունը։ Էրիկի քայլը՝ տնօրենի մոտ գնալը, նույնպես նշանակալի է. նա դուրս է գալիս դիտորդի դիրքից և օգտագործում է իր իմացածը՝ վնասը զսպելու համար։ Սակայն համայնքային համերաշխությունը չի կարող հրամայել Վոլֆին մնալ մի դպրոցում, որտեղ նա երկար ժամանակ իրեն անվտանգ չի զգացել։
Վոլֆի վերջին պահարանը
Դպրոցից հեռանալու օրը Վոլֆը վերադառնում է իր պահարանի իրերը վերցնելու։ Նա դանդաղ անցնում է աջակցության գրությունների վրայով և տեսնում, որ իրեն հիշում ու գնահատում են նույնիսկ այն աշակերտները, որոնց հազիվ է ճանաչում։ Պահարանի ներսում նա գտնում է ծալված թղթե ձուկը, որը Ռոուզը նախկինում փոխանցել էր Էրիկին՝ քաջալերանքի գրությամբ։ Վոլֆը պահում է այն, բայց չի փոխում որոշումը.
նույն շաբաթ նա տեղափոխվում է Սուրբ Սիմոնի դպրոց՝ երաժշտական ուժեղ ծրագրի պատճառով։ Ընկերները շարունակում են միասին խաղալ և հանդիպել, սակայն նրանց խումբը փոխվել է։ Բենչը մնում է Բրանտոնի թիմի հետ, իսկ Վոլֆը սկսում է իր նոր կյանքը՝ չխզելով կապը հին ընկերների հետ։
Վոլֆի որոշումը կարևոր սահման է դնում աջակցության և փրկության միջև։ Ընկերների գրությունները կարող են հաստատել, որ նա միայնակ չէ, բայց չեն կարող չեղարկել տարիների կուտակված ճնշումը կամ նրա իրավունքը՝ ընտրելու այլ դպրոց։ Թղթե ձուկը միավորում է Ռոուզի հնարամտությունը, Էրիկի լռակյաց հոգատարությունը և Վոլֆի՝ չարտահայտված խոցելիությունը։ Այն փոքր առարկա է, բայց նրա ճանապարհը ցույց է տալիս, որ մտերմությունը երբեմն փոխանցվում է ոչ թե մեծ խոսքերով, այլ պահված ու ճիշտ պահին վերադարձված նշանով։
Մնացած տեղերը
Վոլֆի տեղափոխությունից հետո դպրոցը մեղմացնում է հեռախոսային կանոնը և սկսում է հակաբուլինգի ծրագիր, բայց լապտերների արգելքը մնում է։ Էրիկը ավտոբուսում սկսում է նստել Շոն Ֆորսեթի կողքին և իմանում, որ նա նույնպես պատմություններ է գրում։ Նա շարունակում է հանդիպել Դիդիի, Ռոուզիի ու Վոլֆի հետ և շաբաթավերջերին խաղալ դերային խաղը։ Ավելի ուշ Բենչը գալիս է Էրիկի տուն ու հրավիրում ընկերներին իր վերջին ֆուտբոլային խաղին, որտեղ առաջին անգամ մեկնարկային կազմով է խաղալու։ Ռոուզը առաջարկում է նրան միանալ իրենց խաղին, Վոլֆը համաձայնում է, բայց Բենչը հրաժարվում է՝ խոստանալով գուցե մեկ այլ անգամ։ Նրա մեքենան հեռանում է, իսկ մնացած չորսը վերադառնում են սեղանի շուրջ՝ ընդունելով, որ ընկերությունը դեռ կա, թեև նախկին քառակուսին այլևս նույնը չէ։
Վերջաբանը չի վերականգնում սկզբնական քառյակը, և հենց այդ հրաժարումն է այն դարձնում ազնիվ։ Բենչի հրավերը փորձ է կապը պահպանելու, բայց նրա մերժումը ցույց է տալիս, որ նոր ինքնությունը՝ մարզական թիմի անդամ լինելը, արդեն իր ընտրած առօրյան է։ Էրիկը սովորում է տարբերել կորուստը վերջնական խզումից. մարդիկ կարող են մնալ կարևոր, նույնիսկ երբ այլևս նույն սեղանի շուրջ չեն նստում։ Նոր ընկեր Շոնի հետ նրա կապը հաստատում է, որ համայնքը փակ շրջան չէ։ Այն կարող է փոխվել՝ առանց անցյալը ջնջելու։
Analizė
Վեպը ցույց է տալիս, որ դպրոցական դաժանությունը նոր տեխնոլոգիաների ստեղծած խնդիր չէ, այլ հին սոցիալական մեխանիզմ, որը պարզապես փոխում է կրիչը։ Երբ հեռախոսները արգելվում են, երեխաները վերադառնում են թղթիկներին, որովհետև նրանց իրական պահանջը կապն է, ոչ թե էկրանը։ Նույն թուղթը կարող է փոխանցել կատակ, գաղտնիք, սպառնալիք կամ խրախուսանք. նյութը բարոյականություն չունի, բայց անանունությունը նվազեցնում է պատասխանատվության զգացումը։
Էրիկի պատմությունը կենտրոնանում է պատկանելության երկակիության վրա։ Նրա քառյակը փրկել է նրան մեկուսացումից, բայց փակ խմբի անվտանգությունը կախված է նրանից, որ փոփոխությունը չընդունվի։ Ռոուզիի հայտնվելը ստիպում է տղաներին ընտրել հարմարավետ սովորության և նոր մարդու նկատմամբ արդար վերաբերմունքի միջև։ Բենչի հեռանալը ցույց է տալիս, որ խմբի ներսում էլ կարելի է օտար զգալ. նա տարիներով մասնակցել է մի խաղի, որը չէր սիրում, միայն թե չկորցնի ընկերներին։ Նրա սխալը սոսկ գաղտնիք հայտնելը չէ, այլ այդ հետևանքի նկատմամբ իր անտարբեր ձևանալը։
Վեպը միաժամանակ զգուշացնում է, որ համարձակ առճակատումը միշտ չէ, որ լուծում է բռնությունը։ Ռոուզիի հաղթանակը Կամերոնի դեմ փոխում է ուժերի տեսանելի հարաբերությունը, բայց չի դադարեցնում Վոլֆի նկատմամբ երկարատև հալածանքը։ Տնօրենին դիմելը, հասակակիցների աջակցության թղթիկները և նոր դպրոց տեղափոխվելը տարբեր, ոչ լիարժեք պատասխաններ են։ Դրանցից ոչ մեկը չի ջնջում նախկին ցավը, բայց միասին ցույց են տալիս, որ լռությունը միակ հնարավոր ընտրությունը չէ։
Վերջապես, բառերի ուժը վեպում երկկողմանի է. դրանք կարող են խզել վստահությունը, բայց նաև արձանագրել, որ մարդը նկատված է։ Էրիկի փոփոխությունը սկսվում է այն ժամանակ, երբ նա դադարում է միայն կարդալ ուրիշների թողած նշանները և ինքը ճշմարտությունն է ասում։
Atsiliepimų santrauka
Posted receives mixed reviews, with praise for its themes of friendship, bullying, and the power of words. Many found it relatable and impactful for middle schoolers. Some criticized it as preachy or unrealistic. Positive reviews highlighted its emotional depth and relevance, while negative reviews focused on stereotypical characters and repetitive messaging. The book's exploration of social dynamics and communication resonated with many readers, though opinions varied on its execution and pacing. Overall, it sparked discussions about adolescent experiences and relationships.
Žmonės taip pat skaitė
Veikėjai
Erikas Vosas, Frostas
Slaptas poetasErikas pasakoja įvykius iš savo paties riboto, savikritiško žvilgsnio. Tėvų skyrybos ir persikraustymas išmokė jį stebėti žmones, bet ne visada įsikišti. Draugų rate jis dažnai slepiasi už humoro ir vaizdingų palyginimų, o savo eilėraščius slepia nuo bendraamžių, bijodamas, kad jautrumas taps patyčių priežastimi. Jis trokšta priklausyti, tačiau kartu saugo nepriklausomą vidinį pasaulį. Jo raida matoma tada, kai jis ne tik stebi, kaip draugai skaudinami, bet ir prisiima պատասխանատվություն՝ ճշմարտությունն ասելով տնօրենին։
Rouzė Holand, Rozalinda
Անզիջում նորեկRouzė՝ Չիկագոյից տեղափոխված բարձրահասակ և ուժեղ աղջիկը, պաշտպանում է իր անհատականությունը հումորով, համարձակությամբ և գործելու պատրաստակամությամբ։ Նա կարող է ծաղրել տղաների անհարմարությունը, բայց արագ է նկատում, երբ ինչ-որ մեկը մենակ է կամ նվաստացած։ Նրա տանը հայրը երկար է աշխատում, իսկ մայրը առողջական խնդիրների պատճառով շատ է քնում, ուստի ընկերությունը նրա համար պարզապես սոցիալական խաղ չէ, այլ իրական հենարան։ Rouzեն չի փորձում նմանվել համադասարանցիներին, և այդ ինքնավստահությունը միաժամանակ ձգում ու անհանգստացնում է մյուսներին։
Volfas, Morganas Tompsonas
Tylus virtuozasVolfas հանգիստ, զուսպ տղա է, որի դաշնամուրային տաղանդը մեծապես սնվում է ծնողների սպասումներից և ընտանիքի ներսում շարունակվող վեճերից։ Նա զգացմունքները հազվադեպ է բացահայտում, փոխարենը լսում է, դիտում ու հաճախ տեսնում այն, ինչ մյուսները նախընտրում են անտեսել։ Նրա ընկերները վստահում են նրա խոհեմությանը, բայց նրա լռությունը նաև դժվարացնում է հասկանալ, թե երբ է նա օգնության կարիք ունենում։ Վոլֆը ձգտում է այնպիսի միջավայրի, որտեղ կարող է երաժշտությամբ զբաղվել առանց մշտական ճնշման, և միաժամանակ ցանկանում է պահպանել իրեն ընդունող կապերը։
Benčas, Džeremajas Džounsas
Atsarginių suolelio žaidėjasBenčas մարզական է, ընկերասեր և թիմային, բայց երկար ժամանակ ստիպված է սպասել, մինչև որևէ մեկը նկատի իրեն խաղադաշտում։ Նա լավ սովորող է, հավատարիմ ընկեր և հակված է չբողոքելու, նույնիսկ երբ իրեն երկրորդական է զգում։ Նրա համար պատկանելությունը հաճախ նշանակում է լինել օգտակար ու հեշտ ընդունելի, ուստի ճանաչման հնարավորությունը կարող է ավելի ուժեղ ձգել, քան հին ընկերների հետ անփոփոխ մնալը։ Նա հազվադեպ է խոսում իր խոցելիության մասին, իսկ իր իսկական նախասիրությունները երբեմն թաքցնում է, որպեսզի խմբի հետ մնա։
Didi, Advikas Patelis
Kauliukų valdovasDidi ֆանտաստիկ գրականության, վիշապների և բազմակողմանի զառերի սիրահար է։ Նա դրամատիկ է, երբեմն դժվարությամբ է կենտրոնանում, բայց ընկերների մասին հոգ է տանում ավելի հաստատուն, քան ինքն է խոստովանում։ Իր փոքր հասակն ու ակնհայտ հոբբիները նրան հեշտ թիրախ են դարձնում, իսկ հաջողակ զառը նրա համար միջոց է որոշումների ծանրությունը թեթևացնելու։ Դիդին սիրում է կանոնները, որովհետև դրանք աշխարհը դարձնում են կանխատեսելի, բայց Ռոուզիի հետ շփումը նրան ստիպում է ընդունել, որ ընկերությունը միշտ չէ, որ տեղավորվում է կանոնների մեջ։
Eriko mama
Tiesmukė motinaEriko mama աշխատում է որպես ատամնաբուժական գրասենյակի օգնական և միայնակ է մեծացնում որդուն՝ ամուսնալուծությունից հետո։ Նա անմիջական է, պաշտպանող և սովոր է լռությունը լցնել խոսքով, երաժշտությամբ ու առօրյա հոգատարությամբ։ Երբեմն նրա խորհուրդները Էրիկին անհարմար են թվում, բայց նա որդուն փոխանցում է մարդկանց գտնելու և նրանց համար պայքարելու հավատը։
Eriko tėvas
Tolimas žodžių žmogusԷրիկի հայրը առցանց ամսագրի խմբագիր է և որդուն ծանոթացնում է Ռոբերտ Ֆրոստի պոեզիային։ Նա հեռանում է ընտանիքից, բայց որդու համար մնում է գրքերի, գրելու և չասված ընտանեկան ցավի հետ կապված կերպար։
Džeisonas Beikeris
Priekabių iniciatoriusDžeisonas սովոր է ընկերների ծիծաղը ձեռք բերել ուրիշներին թիրախ դարձնելով։ Նա հատկապես կպչում է Վոլֆին և օգտագործում է գաղտնագրված ակնարկներ ու ծաղրանքներ՝ առանց բացահայտ պատասխանատվություն վերցնելու։ Նրա սոցիալական ազդեցությունը մեծանում է, երբ շրջապատը ծիծաղում կամ լռում է։
Kameronas Koulas
Valdingas patyčių dalyvisKameronas միանում է ուժեղների խմբին և օգտագործում է ֆիզիկական գերակշռությունը՝ Դիդիին ու մյուսներին վախեցնելու համար։ Նա հակված է իր գործողությունները ներկայացնել որպես խաղ կամ կատակ, ինչը քողարկում է դրանց իրական ազդեցությունը։
Ponas Sordas
Kalbos mokytojasPonas Sordas դասավանդում է անգլերեն և փորձում է աշակերտներին սովորեցնել բառերի ճշգրտությունն ու պատասխանատվությունը։ Նրա աֆորիզմների առաջադրանքը ակամա տալիս է նրանց նոր հաղորդակցման ձև, սակայն նա նաև փորձում է պաշտպանել աշակերտներին դրա չարաշահումից։
Direktorius Vitingamas
Griežtas mokyklos vadovasVitingamas հավատում է խիստ կանոններին և արագ սահմանափակում է հեռախոսների ու թղթիկների օգտագործումը։ Նա ներկայացնում է դպրոցի ինստիտուցիոնալ պատասխանը, որը փորձում է կարգավորել տեսանելի վարքը, երբ աշակերտների սոցիալական հարաբերություններն ավելի դժվար են վերահսկվում։
Ponia Šiers
Budri matematikos mokytojaPonia Šiers ուշադիր նկատում է աշակերտների թաքցրած հեռախոսները և խիստ է պահում դասարանի կանոնները։ Նա առաջին մեծահասակն է, ով տեսնում է Ռուբեի վիրավորական հաղորդագրությունը։
Rubė Sandels
Žinutės katalizatorėRubė կոշտ ու սրամիտ աշակերտուհի է, որը սովոր է վիրավորանքներին պատասխանել նույնքան կտրուկ։ Նրա գաղտնի հեռախոսային գրառումը բացահայտվում է դասարանում և անսպասելիորեն դառնում ամբողջ դպրոցի նոր կանոնների պատճառ։
Siužeto priemonės
Lipnieji lapeliai
Žodžiai ant metaloԴեղին և գունավոր թղթիկները փոխարինում են աշակերտների հեռախոսային հաղորդագրություններին։ Դրանք հեշտ է փոխանցել, թաքցնել կամ անանուն թողնել, ինչն արագացնում է թե՛ ընկերական կապը, թե՛ նվաստացումը։ Նույն գործիքը, որը սկսում է որպես նորարարական շփման ձև և ուսուցչի առաջադրանքի շարունակություն, դառնում է դպրոցի սոցիալական լարվածության տեսանելի մակերեսը։ Վերջում դրանց կուտակումը հնարավորություն է տալիս աշակերտներին հակադարձել մեկ վիրավորանքին՝ հավաքական աջակցության նշաններով։
Didiի տասկողմանի զառը
Անորոշությանը տրված ձևԴիդիի զառը նրան ուղեկցում է կարևոր որոշումներ կայացնելիս և ծառայեցնում է որպես անձնական բախտի նշան։ Ռոուզին այն օգտագործում է գաղտնիքներ բաժանելու խաղում, իսկ Կամերոնը նույն իրին ձեռք է տալիս նվաստացման համար։ Զառի իմաստը փոխվում է ըստ այն բանի, թե ով է վերահսկում այն. Դիդիի ձեռքում այն հանգստացնող ծես է, ուրիշի ձեռքում՝ նրա մասնավոր սովորությունը հրապարակայնորեն թիրախավորելու միջոց։
Hirohito kalva
Brantono išbandymų trasaԱնտառապատ, վտանգավոր բլուրը տեղական լեգենդ է, որտեղ դեռահասները փորձում են ապացուցել իրենց համարձակությունը՝ հեծանիվով իջնելով առանց կանգ առնելու։ Այն մարմնական վտանգ է ավելացնում դպրոցական հեղինակության պայքարին և ստիպում է հերոսներին հարցնել, թե ինչի համար են պատրաստ ռիսկի դիմել։ Բլուրը նաև վերածում է թաքնված վեճը հանրային մրցակցության, որի արդյունքը կարող են տեսնել ամբողջ դպրոցի աշակերտները։
Pravardės
Tapatybės greitieji ženklaiFrostas, Benčas, Didi և Վոլֆը իրենց ընտրած անուններով կառուցում են մտերմություն, մինչդեռ նույն դպրոցում պիտակները հաճախ սահմանափակում են մարդկանց մեկ հատկանիշով։ Ռոուզիի տարբեր մականունները բացահայտում են, թե ինչպես են ուրիշները փորձում նրա մարմինը վերածել կատակների։ Դեյվիսյան այս հակադրությունը օգնում է հասկանալ՝ նույն բառը կարող է լինել ընկերական ընդունելության նշան կամ հանրային նվաստացման գործիք, կախված նրանից, թե ով է այն տալիս և ինչ իշխանությամբ։
Թղթե օրիգամին
Լուռ ուշադրության նշանՌոուզիի ծալած կենդանիները հումորային խաղ են, որով նա կապ է ստեղծում խմբի անդամների հետ՝ առանց նրանցից անմիջապես մտերմություն պահանջելու։ Թղթե ձուկը հատկապես կարևոր է, որովհետև այն տեղափոխվում է մարդկանց միջև որպես պահված, վերամշակված հաղորդագրություն։ Օրիգամին մարմնավորում է գրքի այն միտքը, որ հաղորդակցությունը պարտադիր չէ բարձրաձայն լինի. երբեմն ձևը, ժամանակը և այն, որ մեկը պահել է քեզ տրված նշանը, ավելի խոսուն են, քան երկար բացատրությունը։
Atsisiųsti PDF
Atsisiųsti EPUB
.epub puikiai tinka el. knygoms skaityti telefonuose, planšetiniuose kompiuteriuose ir el. skaityklėse.